Vengrijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vengrija – valstybė Vidurio Europoje, neturi tiesioginio priėjimo prie jūros. Dunojus dalija šalį į dvi beveik lygias dalis. Šiaurėje ribojasi su Slovakija (515 km), šiaurės rytuose su Ukraina (103 km), rytuose su Rumunija (443 km), pietuose su Serbija ir Juodkalnija (151 km) ir Kroatija (329 km), vakaruose su Slovėnija (102 km) ir Austrija (366 km). Šalies teritorijos ilgis iš vakarų į rytus 528 km, plotis iš šiaurės į pietus 268 km.

Paviršius[taisyti | redaguoti kodą]

Žemumų kraštas; iki 200 m virš jūros lygio pakilę 66 % šalies teritorijos, 200–400 m virš jūros lygio – 32 %, per 400 m virš jūros lygio – 2 %. Aukščiausias šalies kalnas Kėkešas (1 014 m virš jūros lygio); žemiausias taškas netoli Segedo (78 m virš jūros lygio).

Dunojaus vidurupio lyguma didžiojoje šalies dalyje. Trys pagrindinės kraštovaizdžio sritys: Panonijos, arba Vengrijos, žemuma, Vakarų Vengrijos ir Uždunojės kalvotos lygumos, vidutinio aukščio kalnai Uždunojėje ir Šiaurės Vengrijoje.

Panonijos, arba Vengrijos, žemumą sudaro Didžioji Vengrijos žemuma ir Mažoji Vengrijos žemuma, kurias skiria Dunojus.

Karstiniai dariniai šiaurėje Slovakijos pasienyje. Žymiausias urvas Agtelekas – 22 km ilgio, iš jų 15 km Vengrijoje; stalaktitai ir stalagmitai; požeminės upės ir ežerai. Užgesęs Tokajaus ugnikalnis Tokajaus kalnuose.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Vidutinių platumų pereinantis iš jūrinio į žemyninį didesnėje dalyje, vidutiniškai žemyninis rytuose. Oro masių pernašą iš šiaurės ir vakarų stabdo Karaptų ir Alpių kalnai. Karštos sausos vasaros; šilčiausias mėnuo rugpjūtis; dažnos sausros puštoje; feno efektas. Žiemos šaltėja rytų kryptimi; šalčiausias mėnuo gruodis. Rudenį vyrauja sausi giedri, pavasarį – drėgni orai.

Vidaus vandenys[taisyti | redaguoti kodą]

Upės priklauso Juodosios jūros baseinui – Dunojus su intakais Tisa, Raba, Ipojumi, Šiju, Drava ir kt. Ilgiausia šalies upė kairysis Dunojaus intakas Tisa. Tisa ir tekanti KRoatijos pasieniu Drava į Dunojų įteka Serbijos ir Juodkalnijos teritorijoje. Daugelio upių krantai sutvirtinti pylimais (~4 000 km), tačiau potvyniai beveik kasmet.

Apaugę nendrėmis „mirštantys“ Fertės ir Velencės ežerai. Daug senvaginių ežerų Tisos ir Dunojaus slėniuose.

Dirvožemis[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiojoje Vengrijos žemumoje, ypač pietuose ir pietryčiuose, paplitę juodžemiai, Tisos ir Dunojaus slėniuose – aliuviniai dirvožemiai, kalnuotuose ir kalvotuose rajonuose – miškų rudžemiai ir jauriniai dirvožemiai.

Augalija[taisyti | redaguoti kodą]

Miškų daugiausia kalvų ir kalnų šlaituose – vyrauja ąžuolai, bukai, liepos[, vakaruose skroblai ir kėniai. Miestų parkams būdingi platanai ir kaštonai. Rytinėje, pietrytinėje ir pietinėje šalies dalyse – miškastepė ir Vengrijos stepė pušta.

Gyvūnija[taisyti | redaguoti kodą]

Miškuose veisiasi kiškiai, stirnos, elniai, lapės, šernai. Gausu paukščių – ančių, garnių, gervių, gandrų. Pelkėtose Tisos ir Dnojaus senvagėse ir salpose daug migruojančių paukščių.

Aplinkosauga[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinė problema – vandens užterštumas nitratais, sukeliantis ežerų užžėlimą. Didelė atmosferos tarša sieros dioksidais; rūgštieji lietūs, dirvų rūgštėjimas. Išmesta į atmosferą 1980, 1990, 1995 ir 2000 tūkst. t: sieros dioksido – 1633, 1010, 705 ir 580, azoto oksidų – 273, 238, 190 ir 220. Atmosferos užterštumas anglies monoksidu mln. t: 1980 – 81, 1990 – 68, 1995 – 59, 2000 – 77. Kasmetė tarša metano dujomis (~950 tūkst. t), anglies monoksidu (~750 tūkst. t), lakiaisiais organiniais junginiais (~150 tūkst. t).