Baltarusijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Baltarusija – valstybė Rytų Europoje, Baltijos ir Juodosios jūrų baseinų takoskyroje. Neturi tiesioginio priėjimo prie jūros. Šiaurėje ir rytuose ribojasi su Rusija (959 km), pietuose su Ukraina (891 km), vakaruose su Lenkija (418 km), šiaurės vakaruose su Lietuva (724 km) ir Latvija (141 km). Baltarusijos teritorijos ilgis iš vakarų į rytus 650 km, plotis iš šiaurės į pietus 560 km. Priskiriama Rytų Europai.

Paviršius[taisyti | redaguoti kodą]

Lygumų kraštas; Rytų Europos lygumos vakaruose. Vidutinis šalies aukštis 160 m virš jūros lygio; aukščiausias taškas 345 m virš jūros lygio – Dzeržinskio kalva Minsko aukštumoje; žemiausias taškas 80 m virš jūros lygio – Nemuno slėnis Gardino srityje. Būdingi kraštovaizdžiai – kalvotas aukštumas pakeičiančios lėkštos ir pelkėtos žemumos. Geologinis pamatas – priekambrinė Baltarusijos antiklina; paviršių dengia ledyninės nuosėdinės uolienos; jų sluoksnis ploniausias viduryje, storėja į pakraščius – nuo 40 iki 4 000 m. Daug riedulių.

Baltarusijos viduriu iš vakarų į šiaurės rytus tęsiasi priešpaskutinio Maskvos apledėjimo Baltarusijos kalvynas. Upių slėniai ją skaido į atskiras aukštumas: Gardino aukštuma – į vakarus nuo Nemuno, Valkavisko aukštuma – tarp Nemuno intakų Svisločiaus ir Ščiaros, Naugarduko aukštuma – tarp Ščiaros ir Nemuno, Minsko aukštuma – tarp Nemuno, Vilijos ir Dniepro intako Berezinos, Oršos aukštuma – tarp Berezinos ir Dniepro, Vitebsko aukštuma – tarp Dniepro ir Dauguvos, Haradoko aukštuma – tarp Dauguvos ir Obalės. Šiaurės vakaruose į Baltarusijos teritoriją įsiterpia Ašmenos aukštuma ir Švenčionių kalvos. Į vakarus nuo Baltarusijos kalvyno pelkėtos žemumos; Nemuno žemuma, Naročiaus ir Vilijos žemuma, Polocko žemuma. Pietryčiuose driekiasi prieledyninės lygumos: Oršos ir Mogiliovo lyguma, Centrinė Berezinos lyguma.

Pietuose plyti plokščia, pelkėta fliuvoglacialinė 100–200 m virš jūros lygio Polesės žemuma. Būdingi zandrai – ledyno pakraščių smėlėtos lygumos. Baltarusijoje ją sudaro: Bresto Polesė, Pripetės Polesė, Mozyriaus Polesė, Gomelio Polesė.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Vidutiniškai žemyninis, drėgnas; žemyniškėja rytų kryptimi. Vidutinė sausio oro temperatūra nuo -4 °C pietvakariuose iki -8 °C šiaurės rytuose, Liepos nuo +17 °C šiaurėje iki +19 °C pietuose. Kritulių iškrinta nuo 500 mm pietuose iki 750 mm aukštumų vakariniuose šlaituose; daugiausia kritulių vasarą. Vegetacijos laikotarpis 180–210 dienų. Vidutinė oro temperatūra sausį ir liepą °C (vidutinis daugiametis kritulių kiekis mm): Minskas -7 ir +18 (700), Brestas -5 ir +18 (650).

Vidaus vandenys[taisyti | redaguoti kodą]

Upės[taisyti | redaguoti kodą]

Upės priklauso Juodosios (58 %) ir Baltijos (42 %) jūrų baseinams. Į Juodąją jūrą teka ilgiausia Baltarusijos upė Dniepras su intakais Pripete, Sožu, Berezina; į Baltijos jūrą – Dauguva, arba Vakarų Dvina, Nemunas su Vilija (Nerimi), Bugas, arba Vakarų Bugas (Narevo intakas). Upių krantai dažniausiai žemi, slėniai pelkėti, srovė lėta. Hidroenergetiniai ištekliai nedideli, laivybai tinka Dniepras, Berezina, Pripetė, Sožas, Nemunas, Dauguva, Ščiara ir kai kurių kitų upių žemupiai.

Ežerai ir tvenkiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiausi ir giliausi ledyninės kilmės ežerai yra Vitebsko ir Minsko srityse – Baltarusijos ežeryne. Giliausias ežeras Ilgis (54 m). Viduryje ir pietuose ežerai užpelkėję liekaniniai, dažniausiai senvagėse ir karstinėse įdubose. ~130 tvenkinių; didžiausi Minkso srityje.

Kanalai[taisyti | redaguoti kodą]

Dniepro baseinas sujungtas su Vysla Dniepro ir Bugo kanalu – tarp Pinos ir Muchaveco upių, 196 km; su Nemunu neveikiančiu Oginskio kanalu; su Dauguva neveikiančia Berezinos kanalų sistema.

Pelkės[taisyti | redaguoti kodą]

Daug pelkių Polesėje, Berezinos upės baseine, Polocko ir Nemuno žemumose. Polesės pelkynas (~50 tūkst. km²) dažnai vadinamas didžiausia Europos pelke.

Dirvožemis[taisyti | redaguoti kodą]

Vyrauja velėniniai jauriniai dirvožemiai (~75 % žemės ūkio naudmenų). Polesėje ir Polocko žemumoje paplitę velėniniai pelkiniai ir pelkiniai, upių slėniuose – aliuviniai pievų, vakarinėje dalyje – jauriniai glėjiniai ir jauriniai dirvožemiai. Šiaurinėje dalyje vyrauja priemoliai, viduryje – priesmėliai, pietinėje – smėliai ir durpės.

Augalija[taisyti | redaguoti kodą]

Miškai užima 38 (2005; 1945 buvo 21), dirbamoji žemė 27 (2003; 2000 buvo 30, 1995 buvo 41), pievos ir ganyklos 16, pelkės 11 % šalies teritorijos.

Patenka į mišriųjų miškų zoną. Spygliuočiams tenka 65 % (pušynams 56, eglynams 9), lapuočiams 35 % (beržynams 12, alksnynams 8) miškų ploto. Aukštumose vyrauja pušynai, šiaurėje – eglynai; daugiausia ąžuolų, skroblų, klevų, liepų ir kitų plačialapių auga pietinėje dalyje. Miškai sparčiai sodinami.

Gyvūnija[taisyti | redaguoti kodą]

Vyrauja plačialapių miškų ir taigų bei miškastepių gyvūnija. Plačialapių miškų gyvūnija paplitusi pietuose: šernai, stirnos, taurieji elniai, ežiai, miegapelės, lakštingalos, geniai, pelėdos; taigos – viduryje ir šiaurėje: rudieji lokiai, briedžiai, lūšys, voverės, kiaunės; miškastepių: kiškiai, einiai, žiurkėnai, kurapkos, vieversiai; pelkių ir vandens: bebrai, ūdros, ondatros, vandens paukščiai. Upėse ir ežeruose gausu žuvų, ypač karpinių.

Aplinkosauga[taisyti | redaguoti kodą]

Saugomos teritorijos užima šalies ploto %: 1997 – 4,2, 2004 – 6,3. Belovežo giria Lenkijos pasienyje, 1993 įtraukta į UNESCO Pasaulinės gamtos paveldo sąrašą; nuo 1991 Baltarusijos Belovežo girios dalis, esanti Bresto ir Gardino srityse, plotas 876 km², paskelbta Baltarusijos nacionaliniu parku, saugomi stumbrai ir natūrali giria. Nuo 1995 Breslaujos ežerų nacionalinis parkas, Vitebsko srityje ~300 ežerų, saugomi ežerų kraštovaizdžiai. Berezinos biosferinis rezervatas Vitebsko ir Minsko srityse, plotas 762 km², saugomi ežerų ir pelkių kraštovaizdžiai su pušynais, alksnynais ir eglynais bei bebrai, ūdros, briedžiai, šernai. Pripetės rezervatas Gomelio srityje, plotas 622 km², saugomi Polesės pelkių kraštovaizdžiai.