Suomijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Suomijos geografija
Suomijos
Žemynas Europa
Regionas Šiaurės Europa
Koordinatės 64°00'Š 26°00'V
Plotas 338 145 km² (63)
9,6% žemės
9,4% vandens
Pakrantė 1 126 km
Sienos Rusija: 1 313 km
Norvegija: 729 km
Švedija: 586 km
Aukščiausias taškas Haltis 1324 m
Žemiausias taškas Baltijos jūra 0 m
Ilgiausia upė Kemijokis
Didžiausias ežeras Saima

Suomija - valstybė Šiaurės Europoje, septinta pagal plotą Europos šalis. SostinėHelsinkis, didžiausi miestai – Helsinkis, Tampere, Turku.

Geografinė padėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Suomija rytuose ribojasi su Rusija, šiaurėje su Norvegija, vakaruose – su Švedija. Pietvakariuose Suomiją skalauja Baltijos jūra, vakaruose – Botnijos, o pietuoseSuomijos įlanka. Suomijai priklauso tarp Suomijos ir Švedijos esančios Alandų salos.

Nors kartais priskiriama Skandinavijos šalims, Suomija tik šiaurėje ribojasi su Skandinavijos pusiasaliu. Šalis išsidėsčiusi tarp 60 ir 70 laipsnių šiaurės platumos ir dėl to laikoma viena iš šiauriausiai esančių pasaulio šalių. Ketvirtadalis šalies teritorijos yra už šiaurės poliaračio.

  • Šiauriausias taškas - Nuorgamas 70’ 5 30” šiaurės platumos
  • Piečiausias taškas - Tuliniemis 59’ 4 30” šiaurės platumos
  • Labiausiai nutolęs į rytus - Virmajarvi 31”35’ 20” rytų ilgumos
  • Labiausiai nutolęs į vakarus - Koltapachtaniemi 20” 33’ 17” vakarų ilgumos
  • Plotas – 338145 km², tarp jų:
    • sausumos – 304593 km²
    • vidaus vandenys – 33553 km²
  • Valstybinės sienos bendras ilgis - 3680 km, iš jų:
    • su Švedija - 586 km
    • su Norvegija - 727 km
    • su Rusijos Federacija - 1269 km
    • jūrinė siena - 1100 km

Reljefas[taisyti | redaguoti kodą]

Koli.jpg

Krašto paviršiaus pamatą sudaro Baltijos skydas, kurį daug kartų ardė eroziniai procesai. Maždaug prieš 3 mlrd. metų susiformavusį jo pamatą sudaro daugiausia granitai ir gneisai. Jie daug kur iškyla į paviršių. Ledynaiuolienų atplaišų atnešė ir į Lietuvą, paliko Baltijos aukštumose. Dabartinį Suomijos kraštovaizdį suformavo apledėjimas. Krašto pietuose ledynai ėmė tirpti prieš 11 000, o visai ištirpo prieš 8 000 metų. Suomijos paviršius, kadaise prislėgtas ledynų, dabar kyla (30-90 cm per 100 metų).

Nuo uolėtų ir akmeningų aukštumėlių, apaugusių pušynais, atsiveria grandinės vingiuotų ežerų, jungiamų protakų ir upių. Fiziniame žemėlapyje matyti, kad paviršius žemėja į pietus.

2/3 Suomijos paviršiaus yra iki 200 m virš jūros lygio: 1/3 krašto plyti mažesniame nei 100 m aukštyje ir tik 1/10 ploto – aukščiau kaip 300 m.

Suomijos kraštovaizdyje vyrauja lygumos. Didžioji jos dalis - šiauriniais miškais apaugusi lyguma ant kristalinio pamato. Pietuose yra Ežeringoji plynaukštė, kurią juosia aukštumos: pietuose ir rytuose Salpauselkė, iš šiaurės ir šiaurės vakarų Suomenselkė, iš rytų Vakarų Karelijos aukštuma. Šiaurėje ir šiaurės rytuose yra 400-700 m aukščio Manselkės aukštuma.

Suomija – mažai kalvota šalis. Tarp iškiliųjų paviršiaus formų vyrauja ledynų tirpsmo vandenų supiltos kalvos, vadinamos ozais, ir uolėti volai (drumlinai), iškylantys keliasdešimt metrų virš aplinkos. Daug kur siauromis ozų juostomis, tarp ežerų, nutiesti keliai ir geležinkeliai. Laplandijos, šiauriausiai esančios provincijos, reljefas – aukštos apskritos kalvos. Didelių kalnų Suomijoje nėra, nors šiaurėje yra vadinamosios kalnų salos (Tunturis), kurios iškyla iš plokščios tundros. Šiaurės vakaruose į Suomiją įsiterpia Skandinavijos kalnai (Aukščiausias Suomijoje - Haltiatuntūrio kalnas 1328 m.).

Vandens telkiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Suomijos gamtai nemažą įtaką daro jūra. Mat krašte nėra vietos, daugiau nei 300 km nutolusios nuo jūros. Pakrantėse - kalvotos žemumos. Vyrauja įvairios ledyninio reljefo formos. Krantai daugiausia žemi, kranto linija labai vingiuota ir suskaidyta daugybės mažų įlankėlių, pakrantėje daug mažų uolėtų salų – šcherų, (ypač pietuose) ~30000 salų; didžiausios - Alandų salos.

Vidaus vandenys užima ~ 1/10 Suomijos ploto. ~90 % teritorijos priklauso Baltijos baseinui, dalis šiaurės upių Arkties vandenyno baseinui.

Tarp kalvų yra daug uždurpėjusių įdubų. Pelkės užima beveik 1/3 Suomijos ploto.

Ežerai[taisyti | redaguoti kodą]

Saimaa ežeras

Suomijoje daugiausia ežerų tiek ES, tiek pasaulyje – apie 188 tūkst. (užima ~8 % Suomijos ploto. Dauguma ežerų negilūs – 5-20 m.

Daugelis ežerų jungiasi vieni su kitais, sudarydami dideles ežerų sistemas. Didžiausias – pietryčiuose, netoli Baltijos jūros plačiai žinomas Suomijos ežerynas (4377 km²). Trečdalyje paviršiaus ploto ten tyvuliuoja ežerai, o yra vietų, kur vandens daugiau nei sausumos. Plačius ežerus keičia siauri ir ilgi (dažnai daugiau nei 100 km ilgio), sujungti gausiomis protakomis. Dauguma jų vakaruose ištįsę iš šiaurės į pietus, o rytuose – iš šiaurės vakarų į pietryčius ir rodo paskutinio apledėjimo ledynų slinkimo kryptį.

Krašto pietinėje dalyje yra didžiausias Suomijos ežeras Saima (1460 km²). Kiti didžiausi ežerai: Pejenė (1054 km²), Inaris (1102 km²), Oulujarvis (900 km²).

Iš viso Suomijoje yra tūkstančiai ežerų, o jų skaičius priklauso nuo to, kokio ploto vandens telkinį laikysime ežeru:

  • 3 ežerai (Saimaa, Inari, Päijänne) daugiau nei 1000 km²;
  • 309 ežerai didesni nei 10 km²;
  • 56 000 ežerų daugiau nei 1 ha;
  • 187 888 ežerai didesni nei 5 arai.

Upės[taisyti | redaguoti kodą]

Hidroelektrinė ant Vuoksos Imandroje

Upės trumpos, vandeningos, slenkstėtos. Didžiausios upės: Kemijokis (483 km), Kiumijokis, Kokemejenjokis. Didžiausias krioklys - Imatra (Vuoksos upėje).

Didžiuma Suomijos upių teka į Botnijos įlanką. Jos labai vingiuotos, kai kur siauros.

Vuoksa išteka iš Saimos ir įteka į Ladogos ežerą. Ties Imandra sudaro vandens kaskadas bei slenksčius, dėl ko mėgstama plaukiotojų kajakais.

Daugelis jų tinka hidroelektrinėms statyti. Upių vingiuotumas trukdo plukdyti mišką, todėl vandens lygiui pakelti įrengta daug užtvankų su pralaidomis.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Suomijos klimatas vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į kontinentinį. Būdingos ilgos, šaltos žiemos, daug sniego, stiprūs vėjai. Vasaros trumpos, gana šiltos.

Vidutinė metinė temperatūra Helsinkyje yra 5,3 °C. Aukščiausia dienos temperatūra pietinėje Suomijoje kartais pakyla iki 30 °C. Žiemos mėnesiais vidutinė temperatūra nuo -3 iki –14 °C, sausį-vasarį gana dažnai nukrinta iki -20 °C. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra siekia 14-18 °C šilumos.

Kritulių iškrenta 400-700 mm per metus. Sniego danga pietvakariuose išsilaiko 4-5 mėn, šiaurėje 6-7 mėn. per metus. Jūros pakrantėse dažni rūkai (35-85d. per metus).

Tolimoje šiaurėje, už speigračio, Saulė nesileidžia apie 73 paras – tuomet ateina baltosios vasaros naktys, matomos šiaurės pašvaistės. Saulei nepakylant virš horizonto būna poliarinės nakties (suom. kaamos) laikotarpis.

Dirvožemiai[taisyti | redaguoti kodą]

Dirvožemiai daugiausia jauriniai, glėjiniai jauriniai ir durpiniai pelkiniai. Pietuose dar yra velėninių jaurinių, šiaurėje – kalnų miškų jaurinių ir kalnų tundrų. 1/3 Suomijos teritorijos pelkėta.

Augalija[taisyti | redaguoti kodą]

Miškingumas 71 %. Pusę miškų sudaro pušys (44 %), drėgnose vietose auga eglės (38 %), pietuose beržų miškai, o pietuose ir pietvakariuose dar yra ąžuolų, liepų, uosių, klevų.

Šiaurėje vyrauja miškatundrė ir tundra. Auga įspūdingos kalnų azalijos. Iš sumedėjusių augalų minėtini keružiai beržai ir ievos.

Gyvūnija[taisyti | redaguoti kodą]

Suomijoje yra nedaug plėšriųjų žvėrių – vilkų, ernių , lūšių, lokių. Daugiau sutinkama briedžių (šiaurėje ir vakaruose), lapių, voverių, šermuonėlių, miškinių kiaunių, kiškių (baltųjų ir pilkųjų), šeškų, kurmių.

Aklimatizuota ondatros, amerikiniai baltauodegiai elniai, amerikinės audinės, kanadiniai bebrai. Yra brangiakailių žvėrelių – audinių, poliarinių lapių, Saimos nerpų. Tundroje gyvena poliarinės lapės, baltosios pelėdos, kiškiai ir gausybė graužikų.

Dažnai sutinkami paukščiai: varnos, šarkos, gegutės, strazdai, geniai, sniegenos, kurtiniai, tetervinai, jerubės, apuokai. Iš rečiau gyvenančių - kilnieji ir jūriniai ereliai. Tenykščiai vandens paukščiai – gulbės, žąsys, antys.

Upėse ir ežeruose gausu žuvų (lašišų, upėtakių, sykų, ešerių, lydekų, sterkų), karšių, upinių vėžių.

Gamtos apsauga[taisyti | redaguoti kodą]

Suomija labai rūpinasi miškų želdinimu ir Europoje pirmauja pagal miško metinį prieaugį vienam gyventojui. Krašte 60 % miškų plotų valstybiniai.

Suomiai labai saugo krašto gamtą. Įsteigta jau arti 50 nacionalinių parkų ir 15 rezervatų. Didžiausias nacionalinis parkas yra Lapijoje (Laplandijoje), krašto šiaurėje. Vertas dėmesio Lemenjokio (1720 km²) nacionalinis parkas.

Turtiniai ištekliai[taisyti | redaguoti kodą]

Kraštas turtingas iškasamų žemės turtų. Yra geležies rūdos, vario, nikelio, titano, volframo, urano, alavo, cinko, aukso ir sidabro. Daug asbesto, grafito ir talko.