Ispanijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ispanija – valstybė Pietų Europoje, Pirėnų pusiasalyje.

Paviršius[taisyti | redaguoti kodą]

Kalnuotas kraštas; kalnai, kalnagūbriai, plokščiakalniai, plynaukštės ir aukštumos užima 89 % (200–1 000 m virš jūros lygio pakilę 70 %, 1 000–2 000 m virš jūros lygio – 18 %, per 2 000 m virš jūros lygio – 1 % šalies teritorijos), žemumos 11 % šalies ploto. Vidutinis šalies aukštis 660 m virš jūros lygio. Būdingos kalnuoto paviršiaus formos: kordiljeros – kalnai arba kalnagūbriai; sieros – kalnagūbriai su dantytomis viršūnėmis; sistemos – kalnų masyvai; kuestos – kalnai su asimetriškais šlaitais.

Pakrantėse žemumos: pietvakariuose – Andalūzijos, šiaurės rytuose – Aragono, rytuose – Valensijos ir Mursijos.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Vyrauja Viduržemio jūros subtropikų su karštomis sausomis vasaromis ir drėgnomis šiltomis žiemomis didesnėje dalyje. Atlanto jūrinis šiaurėje, subnivalinių pusdykumių ir alpinių pievų kalnuose, atogrąžų (tropinis) Kanarų salose. Drėgnoji (šiaurinė dalis) ir sausoji (vidurinė, pietinė ir pietrytinė dalis) Ispanija; drėgnajai Ispanijai būdingas jūrinis, sausajai – žemyninis klimatas.

Vidaus vandenys[taisyti | redaguoti kodą]

Upės priklauso Atlanto vandenyno (Kantabrijos jūros, Kadiso įlankos) ir Viduržemio jūros baseinams. Ilgiausios Atlanto vandenyno upės Tachas, Dueras, Gvadijana teka į vakarus arba pietvakarius giliais ir uolėtais tarpukalnių slėniais. Dueras išteka iš Iberijos kalnų, ištakos 2080 m virš jūros lygio; aukštupyje teka 100 km ilgio ir 400 m gylio kanjonu; dešinysis intakas Lobosas taip pat formuoja kanjoną. Įtekanti į Kadiso įlanką vienintelė laivybinė upė Gvadalkivyras teka per Andalūzijos žemumą, žemupyje suformuoja pelkėtas užliejamas maršas Marizmą. Ilgiausia Ispanijos upė Ebras išteka iš Iberijos kalnų, didelė požeminių vandenų reikšmė maitinimui; svarbiausiais Tacho ir Segūros kanalas – ilgis 286 km. Trumpos ir vandeningos šiaurinės upės, įtekančios į Kantabrijos jūrą; ilgiausios Navija (159 km), Nalonas (129 km).

Upės maitinamos lietaus ir požeminiais, kalnuose – sniego tirpsmo vandenimis; patvinsta žiemą, nusenka vasarą. Laivybai beveik netinka. Vanduo naudojamas drėkinimui ir energetikai (HE kaskadai Duero, Tacho, Ebro, Minjo upėse ir jų intakuose).

Natūralių ežerų nedaug; didžiausias ežeras Galjokanta (28 km²) – Iberijos kalnuose. Apie 1000 tvenkinių arba dirbtinių ežerų Tachp, Gvadjanos, Gvadalkivyro, Ebro upių baseinuose.

Dirvožemis[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiojoje drėgnosios Ispanijos dalyje paplitę miškų rusvieji, Galisijoje – jauriniai dirvožemiai. Sausosios Ispanijos rytinei daliai būdingi pilkžemiai ir rusvieji dirvožemiai, vakarinei – rūgštūs rusvieji dirvožemiai ir raudonžemiai, o vidurinei – pilkai rudi akmeningi dirvožemiai. Žemumose ir upių slėniuose vyrauja derlingi tamsūs aliuviniai dirvožemiai. Dirvų erozija, ypač iškirtus kalnų šlaitų miškus; šalies pietuose, Aragone ir La Mančoje derlingas dirvožemis dažnai nuplautas.

Augalija[taisyti | redaguoti kodą]

Plačialapiai miškai drėgnojoje Ispanijoje; tipiška žemyninė sausojoje Ispanijoje. Drėgnajai Ispanijai būdingi ąžuolai (kamštiniai, akmeniniai), liepos, kaštonai, klevai, bukai, topoliai, aukščiau kalnuose – pajūrio pušys, eglės, maumedžiai, per 1 700–1 800 m virš jūros lygio – alpinės pievos. Kartais išskiriama Žalioji Ispanija – šiaurinė pakrantė, būdingas augalijos vešlumas, didelis žolingumas, ir Drėgnoji Ispanija – šiaurės vakarai su plačialapių miškais ir turtingu pomiškiu.

Gyvūnija[taisyti | redaguoti kodą]

Šiaurėje paplitę Vidurio Europos, viduryje ir pietuose – Viduržemio pajūrio gyvūnai. Reti plėšrūnai rudosios meškos, vilkai, lūšys, miškuose paplitę šernai, lapės, laukinės katės, elniai, taurieji elniai, stirnos. Sausojoje Ispanijoje daug graužikų, nariuotakojų ir ropliųispaniškųjų kiškių, Alžyro ežių, triušių, gyvačių, skorpionų, gekonų, chameleonų. Daug paukščių rūšių, ypač migruojančių – gegučių, genių, šarkų, kurapkų, flamingų, žiemojančių gervių, gandrų, ančių, žąsų. Tipiški Ispanijos paukščiai mėlynoji šarka ir raudonoji šarka.

Aplinkosauga[taisyti | redaguoti kodą]

Didelė kasmetė tarša anglies monoksidu (~3,6 mln. t), lakiaisiais organiniais junginiais (~2,5 mln. t – Europoje daugiau tik Rusija ir Ukraina), metano dujomis (~1,9 mln. t).