Lagūna

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vienos iš lagūnos susiformavimo hipotezių schema

Lagūna (it. laguna, iš lot. lacusežeras)[1] – negili įlanka, kurią nuo gilesnės jūros skiria nerija, rifas ar atolas. Su jūra jungiasi siauru sąsiauriu (arba keliais sąsiauriais), todėl lagūnos vandens druskingumas, dugno nuosėdos, flora ir fauna skiriasi nuo jūros.[2] Būdamos gana izoliuotos, dažnai sunkiai prieinamos, lagūnos pasižymi savitais biotopais, todėl daug didžiųjų lagūnų paskelbtos saugomomis teritorijomis, jas saugo 1971 m. pasirašyta Ramsaro konvencija.[3] Skiriamos dvi pagrindinės lagūnų rūšys: pakrančių lagūnos ir atolų lagūnos.[4]

Lagūnų pavyzdžiai: Kuršių marios, Aistmarės, Venecijos lagūna, Patoso lagūna, Sivašas. Didelių lagūnų yra Meksikos įlankos krantuose, Nilo deltoje.[2] Būdingi lagūninių miestų pavyzdžiai – Venecija, Porto Alegrė.

Juodojoje jūroje lagūnos vadinamos limanais.[5]


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Tarptautinių žodžių žodynas, p. 281. Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985 m.
  2. 2,0 2,1 Rimas Žaromskis. Lagūna. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
  3. Romas Pakalnis. Ramsaro konvencija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
  4. Lagoon, Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2020-11-26.
  5. Limanas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008