Kipro geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kipro topografinis žemėlapis
Kipro politinis-administracinis žemėlapis

Kipro geografija – Kipro gamtinių sąlygų aprašymas (įtraukiant visą Kipro salą – Kipro Respubliką, Šiaurės Kiprą bei Akrotirį ir Dekeliją).

Padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kipras – sala Viduržemio jūros rytuose (Levanto jūroje), į pietus nuo Turkijos. Geografiškai priskiriama Artimiesiems Rytams, nors geopolitiškai paprastai traktuojama kaip Europa[1] (priklauso Europos Sąjungai ir daugeliui kitų Europos organizacijų).

Kipro salos krantai (kranto linijos ilgis 648 km)[1] žemi, lygūs, tik šiaurėje statūs.[2] Daug nedidelių įlankų ir kyšulių.[3] Pakrantėse yra keletas smulkių salelių ir uolų. Šiaurės rytuose ryškiai išsišauna Karpazo pusiasalis.

Kraštiniai Kipro taškai:

Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Troodo kalnai

Pietvakarinė Kipro dalis kalnuota – ten iškilę erozijos smarkiai paveikti Troodo kalnai, siekiantys 1951 m (Olimpo kalnas).[1] Centrinėje šalies dalyje besidriekianti kalvota aliuvinė Mesaorijos lyguma Toodo kalnus skiria nuo šiaurinėje pakrantėje stūksančio Kirenijos kalnagūbrio. Jis kyla iki 1024 m (Kiparisovuno kalnas).[3]

Kalnai sudaryti iš klinčių, magminių uolienų, daug kur stačiašlaičiai, paveikti erozijos. Pasitaiko žemės drebėjimų (didžiausi – 1222, 1953 m.).

Skardinga Akamo pusiasalio pakrantė

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kiprui būdingas subtropinis mediteraninis klimatas su karštomis sausomis vasaromis ir lietingomis žiemomis. Sausio vidutinė temperatūra nuo 3 °C (Troodo kalnuose) iki 10 °C (Mesaorijos lygumoje), liepos atitinkamai 22 ir 29 °C. Kritulių iškrinta nuo 300–400 mm (Mesaorijos lygumoje) iki 1000 mm (Troodo kalnuose) per metus.[2] Drėgnasis laikotarpis – gruodį–kovą.[3] Vasaromis lyja labai retai. Žiemą kalnuose pasitaiko sniego.

Jūros vandens temperatūra nuo gegužės iki lapkričio viršija 20 °C, o žiemą kiek atvėsta iki 16–19 °C.[4]

  • Aukščiausia užfiksuota temperatūra: +46,2 °C (Nikosija, 2020 m. rugpjūčio 4 d.);[5]
  • Žemiausia užfiksuota temperatūra: -12,8 °C (Trikukija, 1964 m. sausio 30 d.).[6]
Druskingas Larnakos ežeras

Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Upių tinklas retas. Upės išteka iš kalnų ir būna vandeningos tik žiemą. Ilgiausios upės – Pediajas (98 km), Jalijas, Serachis. Sudaryta daug tvenkinių (Kurio, Asprokremo, Evretu, Gečitkiojaus ir kt.). Yra keli gėli ir 2 druskingi ežerai[3] (Limasolio, Larnakos). Kalnuose yra krioklių.

Dirvožemiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mesaorijos lygumoje būdingi verstžemiai (derlingiausi Kipro dirvožemiai), Kirenijos kalnuose – kalciažemiai, Troodo kalnuose – rudžemiai.[3]

Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kipro muflonas

Kiprui būdinga subtropinė augmenija. Miškai išlikę tik kalnuose (>500 m aukščio)[2] ir užima beveik 19 % (2018 m.)[1] salos ploto. Kitur veši krūmynai (makija, gariga). Būdingos pušys, kedrai, kiparisai, ąžuolai. Kiprinis kedras ir alksnialapis ąžuolas – endeminės rūšys.

Gyvūnija gana skurdi. Užfiksuota 21 žinduolių rūšis (muflonai, rudosios lapės, danieliai, šernai, Viduržemio jūros ruoniai vienuoliai, ežiai, šikšnosparniai). Yra 380 paukščių rūšių (kurapkos, perkūno oželiai, putpelės, slankos, sėjikai, flamingai, antys, gervės, žuvėdros, juodieji ir baltieji gandrai, ereliai, pelikanai, garniai ir kt.), driežų, gyvačių.

Saugomos teritorijos užima 3493 km² (apie 38,5 %) Kipro ploto. 11 nacionalinių miškų parkų, 7 gamtos rezervatai, Šiaurės Kipro nacionalinis parkas.[3] Larnakos ir Limasolio ežerai saugomi Ramsaro konvencijos.

Pagrindinės ekologinės problemos – vandens stygius ir druskėjimas, buitinė ir pramoninė tarša, pesticidų naudojimas, pakrančių erozija, urbanizacijos grėsmė gamtos buveinėms.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]