Siera

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Siera (S)
S-TableImage.png
Periodinė grupė

Nemetalas

Atomo numeris 16
Išvaizda

geltona
S,16.jpg

Atomo savybės
Atominė masė
(Molinė masė)

32,065(5) а.m.v. (g/mol)

Atomo spindulys

127 pm

Jonizacijos energija
(pirmas elektronas)

999,6 kJ/mol (eV)

Elektronų konfigūracija

[Ne] 3s² 3p4

Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys

102 pm

Jono spindulys

30 (+6e) 184 (-2e) pm

Elektroneigiamumas

2,58 (pagal Polingą)

Elektrodo potencialas

0

Oksidacijos laipsniai

6, 4, 2, -2

Termodinaminės savybės
Tankis

2,07 g/cm³

Šiluminė talpa

? J/(K·mol)

Šiluminis laidumas

0,269 W/(m·K)

Lydymosi temperatūra

392,2 K

Lydymosi šiluma

1,73 kJ/mol

Virimo temperatūra

717,82 K

Garavimo šiluma

10 kJ/mol

Molinis tūris

15,49 cm³/mol

Kristalinė gardelė
Kristalinė gardelė

?

Gardelės periodas

10,470 Å

Siera (Sulfur) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas S, eilės numeris 16. Pasižymi aukštu elektroneigiamumu ir nemetalų savybėmis. Naudojama juodojo parako gamybai. Junginiuose su vandeniliu bei deguonimi yra įvairių anijonų sudėtyje, sudaro daug rūgščių ir druskų. daugelis sieros turinčių druskų prastai tirpsta vandenyje. Gyvybiškai svarbus elementas aukštesniesiems organizmams, sudėtinė daugelio baltymų dalis, kaupiasi plaukuose.

Junginiai[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausi sieros junginiai: FeS2 – piritas, ZnS – sfaleritas, PbS – galenitas, HgS – cinoberis, CaSO4 · H2O – gipsas, Na2SO4 · 10H2O, MgSO4 · 7H2O – karčioji druska.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Siera yra penkioliktas pagal paplitimą elementas žemės plutoje. Gamtoje sieros randama tiek laisvos, tiek ir daugybės junginių pavidalu. Laisvos sieros dažnai randama kalnų uolienose. Įeina į įvairių mineralų, rūdų ir uolienų, naftos, akmens anglies sudėtį. Telkinių yra Vakarų Ukrainoje, Pavolgyje, Vidurinėje Azijoje. Siera yra šeštas pagal gausumą elementas gamtiniuose vandenyse, daugiausia sulfato jono pavidale ir sudaro „nuolatinį“ gėlo vandens kietumą. Siera gamtoje - tai sulfidai, baltymai, sulfatai ().

Sudaro 0,05 % Žemės plutos masės,[1] o žmogaus kūno – vidutiniškai 0,25 % masės.[2]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lotyniško pavadinimo – Sulfur kilmė nežinoma. Lietuviškas pavadinimas greičiausiai perimtas iš slavų tautų, gali būti siejamas su sanskrito sira – šviesiai geltonas.

Fizinės savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Geltonos spalvos, kieta kristalinė medžiaga. Kaip ir kiti nemetalai, blogai praleidžia elektros srovę ir šilumą. Sieros gabaliukai skęsta vandenyje, o sieros milteliai neskęsta, nes nedrėksta. Panašiai kaip miltelių pavidalo sieros vanduo nedrėkina ir daugelio kitų mineralų. Šia savybe naudojamasi atskiriant sulfidines rūdas nuo "tuščios uolienos". Toks rūdų sodrinimas vadinamas flotacija.

Vandenyje beveik netirpsta. Gerai tirpsta anglies (IV) sulfide, toluole ir kai kuriuose kituose tirpikliuose.

Sieros kristalinė gardelė sudaryta iš žiedinių molekulių. Kristalinė siera lengvai lydosi. Žemoje (112,8 C) temperatūroje virsta judriu geltonu skysčiu. Toliau šildoma ji tamsėja ir tirštėja. 444,6 C temperatūroje - užverda. Įkaitintą iki virimo sierą išpylus į šaltą vandenį, susidaro plastiškoji siera, kurią galima ištempti kaip gumą.

Norint atskirti laisvą sierą iš uolienų, ji lydoma. Lydant sieros ir smėlio mišinį, siera išsilydys, o smėlis nusės į indo dugną. Išlydyta siera atskiriama ją nupilant.

Cheminės savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi sieros atomo spindulys didesnis, ji yra daug silpnesnis oksidatorius už deguonį. Vykstant reakcijoms su deguonimi siera – reduktorius, jai būdingi oksidacijos laipsniai +4 ir +6. Aukštesnėje temperatūroje reaguoja su fluoru ir deguonimi (dega). Dega mėlyna spalva. Reaguoja su beveik visais metalais (su kai kuriais metalais, pvz., kalis, natris, reaguoja jau kambario temperatūroje), aukštesnėje temperatūroje – su vandeniliu, kai kuriais nemetalais. Sieros oksidacinės savybės pasireiškia jos reakcijoms su metalais ir vandeniliu, o redukcinės – vykstant reakcijoms su deguonimi ir halogenais (su jodu siera nereaguoja).

Siera tirpsta anglies disulfide CS2 ir eteryje.[3]

Naudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Siera naudojama kovai su žemės ūkio augalų kenkėjais ir ligomis, kaučiuko vulkanizacijai; degtukų, sieros rūgšties, tepalų (medicinoje) gamybai.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Zita Dzedulionienė. Chemija: vadovėlis VIII–X klasei: suaugusiųjų ir savarankiškam mokymuisi. Kaunas: Šviesa, 2009, 116 p. ISBN 978-5-430-05433-5.
  2. KRYLOVA Valentina, RINKEVIČIENĖ Elvyra. Cheminiai elementai biologinėse sistemose: mokomoji knyga . Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008, 10 p. ISBN 978-9955-20-311-7.
  3. Bronius Matulis, Vitalijus Janickis, Neringa Petrašauskienė. Chemijos pagrindai . Kaunas: Technologija, 2006, 27 p. ISBN 9955-25-108-5.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Feldmanas Fricas, Guntis Rudzytis. Neorganinė chemija. Vertimas į lietuvių kalbą 1992.

Vikiteka