Versalio sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Versalio taikos sutartis (pranc. Traité de Versailles) – taikos sutartis, pasirašyta 1919 m. birželio 28 d. Versalyje, kuria buvo užbaigtas Pirmasis pasaulinis karas. Ją Versalio rūmuose šalia Paryžiaus pasirašė Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, kitų Antantės valstybių ir nugalėtos Vokietijos atstovai.

Sutarties sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos teritoriniai pasikeitimai po Versalio sutarties pasirašymo.

Sutarties sąlygas parengė Paryžiaus taikos konferencija.

Šlėzvigo, Rytų Prūsijos pietinės dalies ir Aukštutinės Silezijos priklausomybė išspręsta 1920 vasario mėn. ir 1921 kovo mėn. plebiscito būdu. Dėl plebiscitų Šlėzvigo šiaurinė dalis atiteko Danijai, beveik visa Aukštutinė Silezija – Lenkijai, Rytinė Prūsijos dalis (Memelio miestas su apylinkėmis) perduotas Antantės tarybai, o vėliau, 1923 m. vasario mėn., prijungtas prie Lietuvos.

Saro sritis atiteko Tautų Lygai 15 metų laikotarpiui su anglių kasyklų perdavimu Prancūzijai. 1935 m. sausio mėn., atlikus Saro srityje referendumą, 93 % balsavusių pasisakė už prijungimą prie Vokietijos.

Sutarties pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sutarties nutarimų ypač nuskurdinta Vokietija pradėjo puoselėti revanšistines idėjas – 1933 m. į valdžią atėjo Nacių partija ir atšaukė didelę dalį numatytų susitarimų, susigrąžino dalį teritorijų, o vėliau pradėjo Antrąjį pasaulinį karą.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Versalio taika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014