Imperatorius Ferdinandas II
|
Imperatorius Ferdinandas II vok. Ferdinand II |
|
|---|---|
| Šventosios Romos imperijos imperatorius | |
| Imperatorius Ferdinandas II | |
| Habsburgų dinastija | |
| Gimė: | 1578 m. liepos 9 d. Gracas, Austrija |
| Mirė: | 1637 m. vasario 15 d. Viena |
| Tėvas: | Šventosios Romos imperatorius Motiejus |
| Sutuoktinis(-ė): | Bavarijos kunigaikštytė Marija Ana (1574-1616) Eleonora Gonzaga (1598–1655) |
| Šventosios Romos imperijos imperatorius | |
| Kiti titulai: | Vengrijos karalius Čekijos karalius |
| Imperatorius Ferdinandas IIVikiteka | |
Ferdinandas II (vok. Ferdinand II, 1578 m. liepos 9 d. Gracas – 1637 m. vasario 15 d. Viena) – 1619-1637 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius, Austrijos erchercogas, 1590-1637 m.Štirijos (Vidinė Austrija) kunigaikštis, 1617-1619 ir 1620-1637 m. Čekijos karalius, 1618-1625 m. Vengrijos karalius.
Turinys |
Biografija [taisyti]
Kilęs iš Habsburgų dinastijos. 1590-1595 m. buvo auklėjamas jėzuitų Ingolštadto universitete. Ferdinando II-ojo valdymui charakteringos pastangos konsoliduoti Austriją, padarant ją valdžios centru ir katalikybės bastionu. Jo pastangos sukurti vieningą katalikų imperiją žlugo. Nepaisant to, jo sukurta Austrija tapo viena iš pagrindinių Europos valstybių sistemos sudėtinių dalių per vėlesnius 150 metų.
Protestantų dominuojamam Čekijos luomų susirinkimui 1619 m. nuvertus Ferdinandą ir paskelbus savo karaliumi Palatinato kunigaikštį Frydrichą V prasidėjo Trisdešimties metų karas. Ferdinandas 1620 m. sumušė sukilusius čekus ties Baltuoju kalnu ir keletu ediktų (pvz., 1629 m. Restitucinis ediktas) pasmerkė protestantizmą savo valstybėje.
Katalikų lygos, Tilio ir Valenšteino kariuomenių padedamas, jis tikėjosi tvirtai įsiviešpatauti imperijoje ir išnaikinti protestantus. Sustiprėjus imperatoriaus valdžiai išsigandę Vokietijos kunigaikščiai privertė Ferdinandą nušalinti fon Valenšteiną. Nusistovėjus kariaujančių pusių jėgų pusiausvyrai 1635 m. pasirašyta Prahos taikos sutartis – kompromisas su kunigaikščiais protestantais, jis buvo priverstas atšaukti Restitucinį ediktą, o Lužicą atiduoti Saksonijai. Sutartis dėl Prancūzijos įsikišimo į karą nebuvo įgyvendinta. Čekijos ir Vengrijos karūnas Ferdinandas perdavė savo sūnui (nuo 1637 m. imperatorius Ferdinandas III).[1]
1637 m. Ferdinandas II mirė kovodamas nebe už Vokietijos atvertimą į tikrąjį tikėjimą, bet siekdamas išsaugoti savo palikimą ir Ispaniją.
|
Imperatorius Ferdinandas II
|
||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Motiejus |
Šventosios Romos imperijos Imperatorius 1619–1637 |
Po to: Ferdinandas III |
| Prieš tai: Motiejus I |
Čekijos karalius 1617–1619 1620-1637 |
Po to: Pfalco kurfiurstas Fridrichas V 1618-1620 Ferdinandas III |
| Prieš tai: Motiejus II |
Vengrijos karalius 1618–1637 |
Po to: Ferdinandas III |
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ Imperatorius Ferdinandas II. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 39 psl.
Literatūra [taisyti]
- Franzl, Johann: Ferdinand II. Kaiser im Zwiespalt der Zeit. Graz u. a. 1978.
- Khevenhüller: Annalen Ferdinands II.. 2. Aufl. 1716, 12 Bde.
- Hurter: Geschichte Ferdinands II.. Schaffhausen 1850-64, 11 Bde.
- Findeisen, Jörg-Peter: Der Dreißigjährige Krieg. Eine Epoche in Lebensbildern. Graz 1998.
- Mann, Golo: Wallenstein. 3. Aufl., Frankfurt a. M. 1971.
- Richard Reifenscheid: Die Habsburger in Lebensbildern, Piper Verlag 2007, ISBN 978-3-492-24753-5