Štaufenai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Svabija-orn.png
Švabijos istorija
Germanija: Svebai > Alemanai
Alemanija
Frankų imperija
Švabijos kunigaikštystė
Šventoji Romos imperija
Konradinai > Hohenštaufenai
Švabijos imperinė apygarda
Reino konfederacija > Vokietijos imperija:
Badenas, Viurtembergas, Hohencolernas
Veimaro Respublika:
Badenas, Viurtembergas, Hohencolernas
Trečiasis Reichas
Vokietija (Badenas-Viurtembergas)
Svarbiausi regionai:
Badenas, Viurtembergas, Hohencolernas
Hohenštaufenai, 1905 m. atvirukas
Hohenštaufenų herbas

Štaufenai arba Hohenštaufenai (vok. Die Staufer, Hohenstaufen) – vokiečių kunigaikščių, nuo 1079 m. Švabijos hercogų dinastija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Giminė kilusi iš Hohenštaufeno pilies Švabijoje, dab. Gepingeno miesto dalis, (Badenas-Viurtembergas). Giminės pradininkas Rysgau grafas Frydrichas (960 ar 965 m. – 1027 m.) 1079 m. giminei suteiktas hercogų titulas. Giminiavosi su Austrijos, Prancūzijos, Rusios valdovų dinastijomis. Tačiau kai kilo konfliktas su Velfais, 1139 m. abiejų giminių valdyta Bavarijos kunigaikštystė buvo atiduota Babenbergams.

Pirmasis žymus Štaufenas – Vokiečių tautos Šventosios Romos imperijos karalius Konradas III. 11551250 m. su pertraukomis Štaufenai buvo renkami Šventosios Romos imperijos imperatoriais, nesėkmingai bandė panaikinti imperatoriaus rinkimų tvarką ir įvesti sosto paveldimąją valdžią. [1]

Štaufenai minimi ir vokiečių poezijos epe „Nibelungų giesmė“.

Žymiausi Štaufenai[taisyti | redaguoti kodą]

Šventosios Romos imperijos valdovai:

Kitų kraštų valdovai:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Štaufenai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 632 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Friedemann Bedürftig: Taschenlexikon Staufer. München 2000, ISBN 3-492-23032-6 (nicht fachwissenschaftlich).
  • Odilo Engels: Die Staufer. 8. Auflage. Kohlhammer, Stuttgart 2005, ISBN 3-17-017997-7 (immer noch nützliches Standardwerk, 1. Auflage von 1972).
  • Odilo Engels (Hrsg.): Stauferstudien. Beiträge zur Geschichte der Staufer im 12. Jahrhundert. Ostfildern ²1996, ISBN 978-3-7995-7060-2.
  • Knut Görich: Die Staufer. Herrscher und Reich. München 2006, ISBN 3-406-53593-3 (preiswerte und verständliche wissenschaftliche Einführung).
  • Reiner Haussherr (Hrsg.): Die Zeit der Staufer. Geschichte, Kunst, Kultur. 5 Bände. Stuttgart 1977–1979.
  • Werner Hechberger: Staufer und Welfen 1125–1190. Zur Verwendung von Theorien in der Geschichtswissenschaft (Passauer historische Forschungen 10). Köln, u. a. 1996, ISBN 3-412-16895-5 (Versuch einer Widerlegung der Theorie eines grundlegenden staufisch – welfischen Gegensatzes).
  • Friedrich von Raumer: 'Geschichte der Hohenstaufen und ihrer Zeit' in 6 Bänden. Brockhaus, Leipzig, 1823–1825.
  • Hans Martin Schaller: Stauferzeit. Ausgewählte Aufsätze. Hannover 1993.
  • Hubertus Seibert, Jürgen Dendorfer (Hrsg.): Grafen, Herzöge, Könige. Der Aufstieg der frühen Staufer und das Reich (1079–1152). (= Mittelalter-Forschungen. Bd. 18). Stuttgart 2005, ISBN 978-3-7995-4269-2.
  • Schriften zur staufischen Geschichte und Kunst. Göppingen 1971ff.