Napoleonas Bonapartas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.


Vardas	Napoleonas Bonapartas
Gimė	1769 m. rugpjūčio 15 d.
Vieta	Ajačas, Korsika
Mirė	1821 m. gegužės 5 d.
Vieta	Šv. Elenos sala

Napoléon Bonaparte (adapt. Napoleonas Bonapartas) – prancūzų revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 tapęs Prancūzijos valdovu – lapkričio 11 paskirtas I Prancūzijos Respublikos Pirmuoju Konsulu, o nuo 1804 m. gegužės 18 d. tapo Prancūzijos Imperatoriumi (Empereur des Français), Italijos karaliumi (nuo 1805 m.) bei Reino sąjungos protektoriumi (nuo 1806 m.), pasivadinęs Napoleonu I. Imperatoriumi išbuvo iki 1814 m. balandžio 6 d., taip pat trumpą laikotarpį 1815 metų kovo 20–birželio 22 d. 1792-1815 m. laikotarpis yra vadinamas Napoleonmečiu.

Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinės Europos, iki pralaimėjimo Tautų Mūšyje 1813 metais netoli Leipcigo. Vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios 1815 metais pabėgo ir trumpam atgavo valdžią – šis laikotarpis žinomas Šimto Dienų laikotarpiu (les Cent Jours). Vėliau buvo galutinai nugalėtas Vaterlo mūšyje ir ištremtas į Šv. Elenos salą, kur 1821 metais mirė.

Napoleono paskutiniai žodžiai buvo 'Prancūzija, Armija, Žozefina' (Žozefina buvo jo žmonos vardas), arba, anot kitų šaltinių, 'Galva, armija, Mano Dieve!'. Yra ir nuomonių, kad Napoleonas buvo nunuodytas arsenu, nes rasta didelės arseno dozės išlikusiuose plaukų mėginiuose, bet naujesni tyrimai atmeta šią versiją. Asmeninis Napoleono gydytojas mirties liudijime įrašė, kad Napoleonas mirė nuo skrandžio vėžio, tai patvirtina ir naujausi tyrimai^[1].

Nenugalimasis imperatorius didžiuodamasis mėgo sakyti: „aš galiu viską“. Per Napoleono sukeltus karus žuvo šimtai tūkstančių karių, nusiaubta Europa. Kita vertus, jo įvykdytos reformos, pvz., Napoleono kodekso įvedimas, feodalinių liekanų naikinimas visoje Europoje, buvo svarbesnės nei pergalės. Už šiuos nuopelnus prancūzams Napoleonas tapo nacionaliniu didvyriu.

[taisyti] Napoleono žygis į Egiptą

Prancūzijos ir antiprancūziškos koalicijos karai ilgainiui keitė savo pobūdį. Prancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos žemyno valstybe. Tačiau svarbiausia Prancūzijos priešininkė – Didžioji Britanija, turėdama stipriausią laivyną, tęsė karą.

Norėdama pakirsti D. Britanijos kolonijinę galybę, direktorija nutarė surengti karinę eskpediciją į Indiją, turtingiausią anglų valdą. Kelias į Indiją ėjo per arabų kraštus, todėl direktorija pritarė Bonaparto pasiūlymui užimti Egiptą, kuris tuo metu priklausė Osmanų imperijai, ir kartu susigrąžinti įtaką Rytuose, prarastą revoliucijos metais.

1798 m. liepos mėn. Prancūzijos kariuomenė, vadovaujama Bonaparto, išsilaipino Aleksandrijoje. Sutriuškinę vietinius mameliukų dalinius, prancūzai įžengė į Kairą. Tačiau admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas prie Abukyro sumušė prancūzų laivus ir atkirto Egipte Bonaparto kariuomenę. Pačiame Egipte prasidėjo partizanų karas, Prancūzijai karą paskelbė Turkija.

[taisyti] Briumero 18 perversmas

Būdamas Egipte Napoleonas sekė ir Europos įvykius. Daugiausia informacijos semėsi iš laikraščių taip pat iš nereguluriai atsiunčiamų žinučių. 1799 m. rūgpjūčio 23 d. Napoleonas paliko Egiptą ir išvyko į Prancūziją. Nors vėliau del šio poelgio jis buvo apkaltintas karių apleidimu ir disertacija, bet jo išvykimas buvo Direktorijos įsakymas. Direktorija pasišaukė Napoleoną, kadangi jos padėtis po keleto karinių nesėkmių ėmė svyruoti. Direktorija bijojo, kad Antrosios koalicijos pajėgos įsiverš į Prancūziją.

Iki kol Napoleonas grįžo į Paryžių spalį, padėtis karinė Prancūzijoje pagerėjo po keleto pergalių. Tačiau Respublika bankrutavo, o Direktorijos valdymas buvo neefektyvus ir korumpuotas, o dabar kaip niekad nepopuliarus tarp Prancūzijos liaudies.

Bonapartui pasiūlė įvykdyti perversmą ir pakeisti konstituciją, vienas iš Direktorių Sieyes. Taip pat perversmą taip pat parėmė Bonaparto brolis - Lucien, Rugeris Ducos bei dar vienas Direktorius Talleyrandas. Lapkričio 9 dieną prasidėjo perversmas per dvi dienas kariams vadovaujamiems Napoleono pavyko perimti valdžią. Nors Sieyes tikėjosi tapti svarbiausiu Prancūzijos asmeniu, bet jį pergudravo Napoleonas. Jis paskelbė naują 1799 konstituciją, kuri skelbė Konsulato valdymą ir taip pat užsitikrino savo išrinkimą kaip Pirmąjį Konsulą. Pirmasis konsulas - svarbiausios ir įtakingiausios pareigos, kurios leido Bonapartui sustiprinti savo įtaką. O vėliau net pasiskelbti Pirmuoju Konsulu iki gyvos galvos.

[taisyti] Pirmasis Konsulas

Napoleonas imperatoriaus soste

Napoleonas siekė pertvarkyti Prancūziją. Napoleonas pakeitė mokesčių sistemą, įvedė aukštesnįjį mokslą, centrinį banką. Taip pat Napoleonas susidorojo su Direktorijos metais paplitusiu plėšikavimu keliuose. Buvo pertvarkyta teismų sistema dabar ji priklausė nuo centrinės valdžios. Taip pat Bonapartas nutraukė sukilimą Vandėjoje. Kadangi dauguma Prancūzų buvo katalikai tai atskryrimas nuo bažnyčios labai slėgė. 1801 m. Napoleonas sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII. Panaikintas bažnyčios atskyrimas, o katalikybė paskelbta valstybinė Prancūzijos religija. Taip pat buvo sureguliuoti naujos Prancūzų valdžios ir Katalikų bažnyčios santykiai.