Napoleonas Bonapartas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Napoleonas Bonapartas pranc. Napoléon Bonaparte |
|||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Prancūzijos imperatorius | |||||||||||||||
 |
|||||||||||||||
| Bonapartai | |||||||||||||||
| Gimė: | 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajačas, Korsika |
||||||||||||||
| Mirė: | 1821 m. gegužės 5 d. (51 metai) Šv. Elenos sala |
||||||||||||||
| Tėvas: | Karolis Bonapartas | ||||||||||||||
| Motina: | Letizia Ramolino | ||||||||||||||
| Sutuoktinis(-ė): | Žozefina | ||||||||||||||
| Vaikai: | |||||||||||||||
| Prancūzijos imperatorius | |||||||||||||||
| Valdė: | 1804 m. kovo 30 d. - 1814 m. balandžio 6 d. (10 metų) |
||||||||||||||
| Karūnavimas: | 1804 m. gruodžio 2 d. | ||||||||||||||
| Pirmtakas: | Liudvikas XVI | ||||||||||||||
| Įpėdinis: | Liudvikas XVIII | ||||||||||||||
| Italijos karalius | |||||||||||||||
| Valdė: | 1805 m. gegužės 26 d. - 1814 m. balandžio 6 d. (8 metai) |
||||||||||||||
| Pirmtakas: | Pranciškus II | ||||||||||||||
|
|||||||||||||||
Napoléon Bonaparte (adapt. Napoleonas Bonapartas, pasivadinęs Napoleonu I, g. 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajačas, Korsika - m. 1821 m. gegužės 5 d. Šv. Elenos sala) – prancūzų revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 tapęs Prancūzijos valdovu – lapkričio 11 paskirtas I Prancūzijos Respublikos Pirmuoju Konsulu, 1802 m. - Konsulu iki gyvos galvos, o nuo 1804 m. gruodžio 2 d. tapo Prancūzijos Imperatoriumi (Empereur des Français), Italijos karaliumi (nuo 1805 m.) bei Reino sąjungos protektoriumi (nuo 1806 m.). Imperatoriumi išbuvo iki 1814 m. balandžio 6 d., taip pat trumpą laikotarpį 1815 metų kovo 1–birželio 22 d. 1792-1815 m. laikotarpis yra vadinamas Napoleonmečiu.
Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinės Europos, iki pralaimėjimo Tautų Mūšyje 1813 metais netoli Leipcigo. Vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios 1815 metais pabėgo ir trumpam atgavo valdžią – šis laikotarpis žinomas Šimto Dienų laikotarpiu (les Cent Jours). Vėliau buvo galutinai nugalėtas Vaterlo mūšyje 1815 metų kovo 18 d. ir ištremtas į Šv. Elenos salą, kur 1821 metais mirė.
Napoleono paskutiniai žodžiai buvo 'Prancūzija, Armija, Žozefina' (Žozefina buvo jo žmonos vardas), arba, anot kitų šaltinių, 'Galva, armija, Mano Dieve!'. Yra ir nuomonių, kad Napoleonas buvo nunuodytas arsenu, nes rasta didelės arseno dozės išlikusiuose plaukų mėginiuose, bet naujesni tyrimai atmeta šią versiją. Asmeninis Napoleono gydytojas mirties liudijime įrašė, kad Napoleonas mirė nuo skrandžio vėžio, tai patvirtina ir naujausi tyrimai[1].
Nenugalimasis imperatorius didžiuodamasis mėgo sakyti: „aš galiu viską“. Per Napoleono sukeltus karus žuvo šimtai tūkstančių karių, nusiaubta Europa. Kita vertus, jo įvykdytos reformos, pvz., Napoleono kodekso įvedimas, feodalinių liekanų naikinimas visoje Europoje, buvo svarbesnės nei pergalės. Už šiuos nuopelnus prancūzams Napoleonas tapo nacionaliniu didvyriu.
Napoleonas taip pat garsėjo kaip puikus šachmatininkas [2], jo vardu pavadintas Napoleono debiutas.
Turinys |
[taisyti] Napoleono žygis į Egiptą
Prancūzijos ir antiprancūziškos koalicijos karai ilgainiui keitė savo pobūdį. Prancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos žemyno valstybe. Tačiau svarbiausia Prancūzijos priešininkė – Didžioji Britanija, turėdama stipriausią laivyną, tęsė karą.
Norėdama pakirsti D. Britanijos kolonijinę galybę, direktorija nutarė surengti karinę eskpediciją į Indiją, turtingiausią anglų valdą. Kelias į Indiją ėjo per arabų kraštus, todėl direktorija pritarė Bonaparto pasiūlymui užimti Egiptą, kuris tuo metu priklausė Osmanų imperijai, ir kartu susigrąžinti įtaką Rytuose, prarastą revoliucijos metais.
1798 m. liepos mėn. Prancūzijos kariuomenė, vadovaujama Bonaparto, išsilaipino Aleksandrijoje. Sutriuškinę vietinius mameliukų dalinius, prancūzai įžengė į Kairą. Tačiau admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas prie Abukyro sumušė prancūzų laivus ir atkirto Egipte Bonaparto kariuomenę. Pačiame Egipte prasidėjo partizanų karas, Prancūzijai karą paskelbė Turkija.
[taisyti] Briumero 18 perversmas
Būdamas Egipte Napoleonas sekė ir Europos įvykius. Daugiausia informacijos sėmėsi iš laikraščių taip pat iš nereguliariai atsiunčiamų žinučių. 1799 m. rūgpjūčio 23 d. Napoleonas paliko Egiptą ir išvyko į Prancūziją. Nors vėliau del šio poelgio jis buvo apkaltintas karių apleidimu ir dezertyracija, bet jo išvykimas buvo Direktorijos įsakymas. Direktorija pasišaukė Napoleoną, kadangi jos padėtis po keleto karinių nesėkmių ėmė svyruoti. Direktorija bijojo, kad Antrosios koalicijos pajėgos įsiverš į Prancūziją.
Iki kol Napoleonas grįžo į Paryžių spalį, po keleto pergalių įvesta karinė padėtis Prancūzijoje. Tačiau Respublika bankrutavo, o Direktorijos valdymas buvo neefektyvus ir korumpuotas, o dabar Napoleonas buvo kaip niekad nepopuliarus tarp Prancūzijos liaudies.
Bonapartui perversmą įvykdyti ir pakeisti konstituciją pasiūlė ivienas iš Direktorių, Sieyes. Taip pat perversmą parėmė Bonaparto broliai Lucien, Rugeris Ducos bei dar vienas direktorius, Talleyrandas. Lapkričio 9 dieną prasidėjo perversmas: per dvi dienas kariams, vadovaujamiems Napoleono, pavyko perimti valdžią. Nors Sieyes tikėjosi tapti svarbiausiu Prancūzijos asmeniu, bet jį pergudravo Napoleonas. Jis paskelbė naują 1799 konstituciją, kuri skelbė Konsulato valdymą, ir taip pat užsitikrino savo, kaip Pirmojo Konsulo, išrinkimą. Pirmasis konsulas - svarbiausios ir įtakingiausios pareigos, kurios leido Bonapartui sustiprinti savo įtaką, o vėliau net pasiskelbti Pirmuoju Konsulu iki gyvos galvos.
[taisyti] Pirmasis Konsulas
Napoleonas siekė pertvarkyti Prancūziją. Napoleonas pakeitė mokesčių sistemą, įvedė aukštesnįjį mokslą, centrinį banką 1801 metais. Napoleonas taip pat susidorojo su Direktorijos metais paplitusiu plėšikavimu keliuose. Buvo pertvarkyta teismų sistema; dabar ji priklausė nuo centrinės valdžios. Taip pat Bonapartas nutraukė sukilimą Vandėjoje. Kadangi dauguma Prancūzų buvo katalikai, tai atskryrimas nuo bažnyčios juos labai slėgė. 1801 m. Napoleonas sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII. Panaikintas bažnyčios atskyrimas, o katalikybė paskelbta valstybine Prancūzijos religija. Taip pat buvo sureguliuoti naujos Prancūzų valdžios ir Katalikų bažnyčios santykiai. Vėliau net buvo susitarta dėl to, kad Napoleonui būtų leista tapti imperatoriumi, nors ir pats popiežius to ir nenorėjo, tačiau vėliau sutiko ir 1804 m. gruodžio 2 dieną Napoleonas kartu su žmona Žozefina gavo imperatoriaus titulą. Sakoma, kad Liudvikas van Bethovenas sužinojęs, kad Napoleonas priėmė imperatoriaus karūną, iš nusivylimo išbraukė Napoleono vardą iš 3-osios simfonijos, kuri buvo būtent jam skirta. Tiek Paryžiuje, tiek visoje Prancūzijoje buvo švenčiama net kelias dienas, nebuvo skaičiuojamos jokios išlaidos.
[taisyti] Nuorodos
- ↑ Sara Goudarzi, „Mystery Of Napoleon's Death Said Solved“, MSNBC.com
- ↑ Chesshistory.com - Napoleonas kaip šachmatininkas (angl.)
 |
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
