Karintijos kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Herzogtum Kärnten
Karintijos kunigaikštystė
Šventosios Romos imperijos kunigaikštystė (976–1804)
Austrijos imperijos kunigaikštystė (1815–1867)
Austrijos-Vengrijos kunigaikštystė (1867–1918)
Armoiries Bavière.svg
976 – 1918 Flag of Austria.svg
 
Flag of Italy (1861-1946).svg
 
Flag of the Kingdom of Yugoslavia.svg
Flag herbas
Vėliava Coat of arms
Location of
Kunigaikštystė Habsburgų monarchijoje
Sostinė Sankt Veit an der Glanas (iki 1518), Klagenfurtas (nuo 1518)
Kalbos lotynų, vokiečių
Valdymo forma monarchija
Karintijos kunigaikščiai
 976–978 (pirmasis) Henrikas I
 1590–1637 (paskutinis atskiras) Ferdinandas II
Era viduramžiai, naujieji laikai
 - Įkurta 976
 - Atiteko Austrijai 1918 m.

Karintijos kunigaikštystė arba Karintijos hercogystė (vok. Herzogtum Kärnten slovėn. Vojvodina Koroška) – kunigaikštystė, egzistavusi 976–1804 ir 1816–1918 m., priklausiusi Šventajai Romos imperijai, Habsburgų monarchijai. Didžiąją dalį istorijos jos teritorija apėmė sritis, kur dabar yra pietinė Austrija (Karintijos žemė) ir Slovėnija (istorinis Karintijos regionas).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kunigaikštystė į pietryčius nuo Bavarijos X a. pab.

Ją jis suformavo iš Bavarijos kunigaikštystei pavaldžių pietrytinių, daugiausia slaviškų markų. 976 m. Imperatorius Otonas II nusprendė sukurti Šventojoje Romos imperijoje šeštąją kunigaikštystę. Dėl to jis pakėlė Karintijos marką į kunigaikštystės lygį, ir jai priskyrė kitas imperijos pietrytines markas – Krainos, Vindijos, Istrijos, Savijos, Veronos ir kitas. Tokiu būdu kunigaikštystė įkūrimo metu apėmė didžiules žemes dabartinėje Austrijoje, visą Slovėniją, vakarų Kroatiją, šiaurės rytų Italiją.

Pirmuoju kunigaikščiu paskirtas Bavarijos kunigaikščio, Luipoldingo Bertoldo sūnus Henrikas Jaunesnysis. Tačiau jis netrukus įsitraukė į maištą prieš imperatorių, todėl buvo nušalintas, ir Karintija atiduota imperatoriaus sūnėnui Otonui I iš Frankonijos Salijų giminės. Iki pat XII a. pradžios kunigaikštystėje neįsitvirtino pastovesnė vietinė dinastija, ir ją pakaitom paveldėdavo Salijai, Liudolfingai, Epšteinai ir kitos Imperijos kilmingųjų giminės.

Nepastovus paveldėjimas kunigaikštystėje lėmė spartų jos valdų mažėjimą. Jau 1012 m. ji neteko Istrijos, 1040 m. – Krainos markos, o vėliau atsiskyrė Štirijos marka. Veronos markgrafystė išliko dinastinėje unijoje iki 1151 m., kol joje valdžią paėmė Badeno kunigaikščiai.

Po XII a. kunigaikštystės teritorija beveik nebekito. Ji sustiprėjo XII a., kuomet įsigalėjo pastovi Sponheimo dinastija, kilusi iš Sponheimo grafystės. Žymiausias kunigaikštis buvo Bernhardas. Paskutinis Sponheimas Ulrichas III testamentu paliko kunigaikštystę Zalcburgo vyskupui, tačiau ją nukariavo Bohemijos karalius Otokaras (1269–1276). Habsburgų kilmės imperatorius Rudolfas I nugalėjo Otokarą, o Karintiją atidavė Gerco grafystės Meinhardinams. Jie viešpatavo iki 1335 m., kol paskutinis jų, Henrikas IV, mirė nepalikdamas įpėdinio.

Galiausiai 1335 m. kunigaikštystė buvo atiduota Habsburgams ir liko Habsburgų monarchijoje iki pat XX a. Habsburgai Austrijos erchercogai paveldėdavo Karintiją kartu su Kraina, Štirija ir Goricija. Tik 2 kartus šios kunigaikštystės išskirtos iš bendrų Habsburgų valdų kaip Vidinė Austrija, valdoma atskiros dinastinės linijos. Iš visų Vidinės Austrijos kunigaikštysčių Karintija buvo labiausiai germanizuota. Senųjų Karintijos gyventojų slavų

Po Šventosios Romos imperijos panaikinimo 1804 m. Karintijos kunigaikštystė panaikinta ir tiesiogiai inkorporuota į Austrijos imperiją. Tačiau 1809 m. jos teritoriją užėmė Napoleonas, kuris ją įjungė į Prancūzijai pavaldžias Ilyrijos provincijas. 1816 m. jas susigrąžino Austrija, kuri vėl atkūrė kunigaikštystę sau pavaldžios Ilyrijos karalystės sudėtyje. XIX a. viduryje karalystei nunykus, Karintija vėl liko tiesiogiai pavaldi Austrijos imperijai, o vėliau – Austrijai-Vengrijai.

Pasibaigus I Pasauliniam karui Sen Žermeno sutartis numatė Austrijos-Vengrijos padalinimą. Remiantis etniniu principu Karintijos kunigaikštystė buvo padalinta į tris dalis. Didžioji, vokiškai kalbanti dalis palikta Austrijai, pietvakarinė dalis (Džulijos marka) atiteko Italijos karalystei, o du pietiniai slovėniškai kalbantys slėniai – Jugoslavijos karalystei. Jugoslavija buvo nepatenkinta šiuo padalinimu ir jos armija įsiveržė į Austrijos Karintiją ir net užėmė istorinę sostinę Klagenfurtą. Tačiau 1920 m. suorganizuotas plebiscitas lėmė, kad Sen Žermeno sutartimi nustatytos sienos nebuvo pakeistos. Kunigaikštystės teritorijos išlieka padalintos iki dabar.

Kunigaikščiai[taisyti | redaguoti kodą]

Austrija-orn.png
Austrijos istorija
Keltai (Norikas)
Romos imperija (Norikas, Retija)
Avarų marka, Karantanija
Frankų imperija
Šventoji Romos imperija
Ostarrîchi (Babenbergai)
Habsburgų monarchija:
Austrijos kunigaikštystė > Austrijos erchercogystė > Austrijos imperija > Austrija-Vengrija
Vokiečių Austrija
Pirmoji Respublika
Trečiasis Reichas (Anšliusas)
Antroji Respublika
Istoriniai regionai:
Štirija, Karintija, Zalcburgas, Austrija, Tirolis, Burgenlandas, Forarlbergas
Slovenija-orn.jpg
Slovėnijos istorija
Slovėnijos priešistorė (Keltai)
Romos imperija (Panonija)
Samo valstybė, Karantanija
Frankų imperija:
Krainos, Karantanijos markos
Šventoji Romos imperija
Krainos, Karintijos, Štirijos kunigaikštystės
Habsburgų monarchija
Jugoslavijos karalystė
Trečiasis Reichas
Jugoslavija (Slovėnija)
Slovėnija
Istoriniai regionai:
Kraina, Štirija, Karintija, Pajūris, Prekmurjė

Ankstyvieji kunigaikščiai[taisyti | redaguoti kodą]

Sponheimo dinastija[taisyti | redaguoti kodą]

Kunigaikštystės herbas iki 1246 m.

Vėlyvosios dinastijos[taisyti | redaguoti kodą]

Habsburgai[taisyti | redaguoti kodą]

Leopoldinų linija[taisyti | redaguoti kodą]

Habsbugų pagrindinė linija[taisyti | redaguoti kodą]

(Sutapo su Austrijos erchercogų linija m.)

Vidinės Austrijos linija[taisyti | redaguoti kodą]

Tolesnė kunigaikščių linija sutapo su Austrijos erchercogų linija.