1848 m. revoliucijos Austrijos imperijoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Praha Barricades 1848.jpg

Revoliuciniai judėjimai Austrijos imperijoje vyko nuo 1848 m. kovo iki 1849 m. liepos mėn. Didžioji revoliucinių veiksmų dalis buvo nacionalistinio pobūdžio: iš Vienos valdoma imperija apėmė Austrijos vokiečių, vengrų, slovėnų, lenkų, čekų, slovakų, rusėnų (ukrainiečių), rumunų, serbų, italų ir kroatų gyvenamas žemes. Visos šios tautos revoliucijos metu siekė gauti autonomiją, nepriklausomybę ar net viršenybę prieš kitas imperijos tautas. Prie šių judėjimų prisidėjo 1848 m. revoliucijų Vokietijos valstybėse, kurių metu siekta vokiečių nacionalinės vienybės, poveikis.

Šios revoliucijos pralaimėjo, iš dalies dėl to, kad turėjo prieštaringus tikslus.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

1848-1849 m. įvykius sukėlė po Vienos kongreso 1815 m. nuolat auganti socialinė ir politinė įtampa. Ir taip konservatyvi Austrijos imperija atsisakė Švietimo idėjų, apribojo spaudos laisvę, kitaip ribojo socialinį gyvenimą, pvz., draudė universitetų draugijas.

Žemės ūkyje konfliktai tarp skolininkų ir skolintojų, taip pat ginčai dėl žemės naudojimo teisių kai kuriose Vengrijos dalyse peraugdavo į smurtinius veiksmus. Nepaisant to, kad spaudos ir susirinkimų laisvės nebuvo paisoma, tarp studentų plito liberalios pažiūros, veikiamos iš Vokietijos ateinančių idėjų. Buvo leidžiami laikraščiai ir pamfletai, kuriuose aptarinėti švietimo ir kalbos klausimai, liberalių reformų būtinybė.

Revoliucijos[taisyti | redaguoti kodą]

Vengrų patrioto Košuto kalbos prieš valdančiąją sistemą, daugybė kreipimųsi dėl reformų privertė atsistatydinti Metternich, tačiau naujai sudaryta vyriausybė nepajėgė kovoti su čekų, italų, serbų, vengrų bei nuo vengrų norėjusių atsiskirti kroatų, sukilimais. 1848 m. birželio mėnesį susirinko pirmasis Austrijos reichstagas, kurio atstovams pasisekė galutinai panaikinti feodalizmo ir baudžiavos liekanas. Tuo tarpu naujajai vyriausybei, kuriai vadovavo erchercogas Johanas, pavyko įgauti didesnį autoritetą. Generolas Windischgraetz numalšino sukilimą Prahoje, o generolas Radecky – Italijoje. Austrų kurstomas kroatų banas Jelačič ėmė kovoti su vengrais. Kai austrų kariuomenė išžygiavo į Vengriją, sukilo Vienos gyventojai ir užėmė sostinę. Į Olomoucą pasitraukęs imperatorius buvo pasirengęs didelėms nuolaidoms, tačiau generolas Windischgraetz užėmė Vieną ir čia revoliuciją nutraukė. Imperatorius Ferdinandas atsisakė sosto savo sūnėno Franco Jozefo (1848-1916 m.) naudai, o 1849 m. kovo 7 d. vyriausybė paskelbė naują konstituciją. Tuo tarpu vengrai nebuvo nusiteikę atsisakyti nepriklausomybės siekio ir vengrų seimas paskelbė apie Vengrijos bei jai priklausiusių žemių atsiskyrimą nuo Austrijos imperijos. Numalšinti Vengrijos sukilimą padėjo Rusijos caros Nikolajaus I-ojo pasiųsta kariuomenė. Sukilimo vadai buvo nubausti, Vengrija paversta paprasta Austrijos provincija. Ministrui Schwarzenbergui pavyko atstatyti Austrijos autoritetą vokiečių valstybių tarpe, kai buvo sėkmingai užbaigtas karas su Sardinija. Vėl įsigalėjo reakcija ir absoliutizmo bei centralizacijos politika. 1849 m. konstitucija buvo atšaukta, vietoje reichstago sudarytas reichsratas (valstybės taryba) su patariamąjį balsą turinčiais skiriamais nariais.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lietuviškoji enciklopedija II t.- Kaunas: Spaudos Fondas, 1934.- p.309-10.