Lenkijos Karalystės Seimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Seimas Zigmatno Vazos laikais

Lenkijos Karalystės Seimasviduramžių Lenkijos parlamentas, iki 1493 m. veikės neformaliai, o nuo 1569 m. tapęs Abiejų Tautų Respublikos Seimo dalimi.

Seimas Augustas II laikais

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Seimo užuomazga – XV a. pradžioje pradėję rinktis bajorų ir laisvųjų miestiečių suvažiavimai, kuriuose kartu su Karaliaus taryba buvo aptariami aktualūs klausimai. Rinkosi kartą per metus Petrikave (Piotrków Trybunalski). Iš pradžių delegatai nebuvo renkami, vėliau, atsiradus daugiau norinčių išdėstyti savo nuomonę bajorų, buvo pradėti šaukti žemių seimeliai, kuriuose būdavo išrenkami ir atstovai į Seimą.

Seimo stiprėjimą Lenkijos Karalystės valstybinėje santvarkoje lėmė privilegijos, kurias periodiškai, dažniausiai išrinkus naują karalių, gaudavo bajorai (šlėktos). Iš daugelio privilegijų savo reikšme išsiskyrė 1454 m. Nešavos privilegijos, kurios draudė karaliui įvesti naujus mokesčius, skelbti visuotinę bajorų mobilizaciją be vietinių seimelių sutikimo. Karalius įsipareigojo skaitytis su bajorų nuomone dėl mokesčių ir karo skelbimo, bet ir turėjo pradėti tarpusavio konsultacijoms į seimelius siųsti savo pareigūnus, nes sustiprėjus seimeliams sumažėjo bajorų dalyvavimas ankstyvajame bendrame Seime, kuriame dalyvauti galėjo visi panorėję bajorai. Toks karaliaus ir bajorų interesų derinimas ilgai trukdavo, dėl to nuo XV a. pabaigos tapo įprasta seimelių atstovus atsiųsti į visos valstybės suvažiavimus (seimus). Tokiuose suvažiavimuose dalyvaudavo Karaliaus taryba ir pats Karalius.

Lenkijos karalius Jonas Albrechtas 1493 m. suteikė privilegiją šaukti visuotinį dvejų rūmų Lenkijos Seimą. Atstovų rūmai priklausė bajorams (šlėktai), o didikai buvo atstovaujami iš Karaliaus tarybos išsirutuliojusiame Senate. Tiesa, dvejų rūmų išskyrimas buvo sąlyginis, nes senatoriai ir pavietų bajorų atstovai paprastai posėdžiaudavo drauge, nors būdavo ir atskirų posėdžių.

Senato posėdžiams pirmininkaudavo Lenkijos Karalius, pavietų atstovų posėdžiams – Seimo Maršalas. Seimo sprendimų arba įstatymų paketas, Seimo Maršalo iš seime pareikštų nuomonių parengiamas baigiamuosiuose posėdžiuose, buvo vadinamas konstitucija. Vėliau, jau ir po Liublino unijos, susiformavo praktika, kad konstitucija laikoma priimta tik tada, kai nė vienas Seimo atstovas neprieštarauja (liberum veto teisė). Konstitucijos ar įstatymai automatiškai pavietuose neįsigaliodavo – juos dar turėdavo patvirtinti kiekvieno pavieto seimelis. Seimo konstitucijų kalba iki 1543 m. buvo lotynų, vėliau, taip pat ir sudarius Abiejų Tautų Respubliką bei pradėjus veikti bendram Seimui, jos buvo rašomos ir publikuojamos lenkų kalba.

Svarbus Lenkijos Seimo vystymosi etapas buvo 1505 m. Radomo Seimo konstitucija, vadinamoji Nihil novi, kuri nustatė, kad be Seimo sutikimo negalima priimti jokių naujų įstatymų: „Dabar ir ateityje mes ir mūsų įpėdiniai nieko naujo negalės priimti, kas būtų negarbė ir našta Respublikai, atneštų žalos individams, siektų pakeisti bendrąją teisę ir viešąją laisvę, be bendro senatorių ir žemių pasiuntinių pritarimo“.

1569 m. liepos 1 d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją – Liublino unija. Pagal uniją Lenkijos Karalius ateityje atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė rinkti bendrą abiejų valstybių valdovą. Ir po Liublino unijos abi valstybės išlaikė savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus, tačiau valstybių unija buvo reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą Seimą, bendrą valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, nors ir su savo antspaudais. Lenkijos ir Lietuvos pusės parengė dokumentus ir jais apsikeitė. Aktą, kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos, paskelbė Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas.

Pagal Liublino uniją ir pagal 1588 m. priimtą III Lietuvos Statutą įstatymus leisti galėjo tik Seimas. Be to, Seimo kompetencija buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, bet ir priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, muitų, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią (Seimui atsakingas buvo ir Karalius), sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis. Tiesa, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimas dažnai susirinkdavo atskirai, o jeigu jo posėdžiuose dalyvaudavo karalius, priimti įstatymai įsigaliodavo visoje šalyje.