Pereiti prie turinio

Vaivada

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vaivada.Kanuto Ruseckio akvarelė

Vaivada (lenk. wojewoda, lot. palatinus) – aukščiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos ir dab. Lenkijos Respublikos vaivadijos pareigūnas, vaivadijos valdytojas, Abiejų Tautų Respublikos Senato pareigūnas.[1]

Žodis kilęs nuo lenkų kalbos žodžių przewodzi wojskiem – vadovaujantis kariuomenei, asimiliuotos santrumpos.

Abiejų Tautų Respublika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pareigybę 1569 m. įteisino ir unifikavo Liublino unija. Iki tol atskirų vaivadijų valdytojai turėjo skirtingus įgaliojimus. Vaivadai buvo prilygintas ir Žemaitijos seniūnas.

Aukščiausias pagal rangą Abiejų Tautų Respublikoje buvo Krokuvos vaivada, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Vilniaus vaivada.

Vaivadą skirdavo karalius, ir jis pareigas eidavo iki gyvos galvos, jeigu nebūdavo priešininkų nušalinamas. Vaivada buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas, taip pat vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas. Jo kompetencijai buvo priskirti administracijos, karo ir teismo reikalai. Jis taip pat rūpinosi vaivadijos miestų, kuriems suteiktos Magdeburgo teisės, apsauga ir tvarka, prižiūrėjo jų matus, saikus ir kainas. Vaivados jurisdikcijai priklausė ir miestų žydų bendruomenės.

Vaivada buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Ponų tarybos narys, o nuo 1569 m. Abiejų Tautų Respublikos senato nuolatinis narys. Pareigybė Lietuvoje panaikinta po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Lenkijos karalystėje 18151837 m. buvo 8 vaivadijos, Poznanės Didžiojoje Kunigaikštystėje 1815–1918 m. buvo 2 vaivadijos, 19181939 m. Lenkijoje – 15 vaivadijų ir autonominė Šlionsko vaivadija, kurioms vadovavo vaivada. Lenkijos Liaudies Respublikoje buvo nuo 9 iki 49 vaivadijų, tačiau vaivada savarankiškų sprendimų teisės neturėjo arba jos buvo labai ribotos.

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Vaivada. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013