Liškiava
 | ||
|---|---|---|
  Liškiava |
||
| Koordinatės | 54°04′52″š. pl. 24°03′22″r. ilg. / 54.081°š. pl. 24.056°r. ilg.Koordinatės: 54°04′52″š. pl. 24°03′22″r. ilg. / 54.081°š. pl. 24.056°r. ilg. | |
| Apskritis |  Alytaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Varėnos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Merkinės seniūnija | |
| Gyventojų skaičius | 57 (2011 m.) | |
 Vikiteka |
LiškiavaVikiteka | |
|
* lenk. Liszków | ||
|
Kirčiavimas
| ||
Liškiava – kaimas Varėnos rajono savivaldybės teritorijos pietvakariuose, 14 km į pietvakarius nuo Merkinės, kairiajame Nemuno krante. Žinomas dėl jame esančio barokinio Švč. Trejybės bažnyčios ir domininkonų vienuolyno ansamblio.
Geografija ir gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaimas įsikūręs Dainavos lygumoje, pietvakarių pakraštyje yra buvęs jau sunykęs gamtos paminklas Liškiavos atodanga, Dzūkijos nacionalinis parkas. Už 3 km į šiaurės vakarus telkšo ežeras Liškiavis, iš kurio į Nemuną teka Krūčius. Liškiavos pagrindinė mokykla yra gretimame Vilkiautinio kaime.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pietvakariniame kaimo pakraštyje yra Liškiavos piliakalnis (Pilies kalnas), naudotas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e., pietiniame – Liškiavos alkakalnis. Yra mitologijos paminklai Liškiavos akmuo su „jaučio pėda“ ir „Raganos akmuo“. Ant Liškiavos piliakalnio XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje pradėta statyti mūrinė pilis, bet po kryžiuočių sutriuškinimo Žalgirio mūšyje statyba nebuvo tęsiama, nes pilis neteko gynybinės reikšmės.
Liškiavos kaimas įsikūrė XV a., kai pasibaigus kovoms su Teutonų ordinu prasidėjo ištuštėjusių pasienio sričių kolonizacija. XV a. antroje pusėje įkurtas Liškiavos dvaras, kuris XV a. pabaigoje atiduotas Mykolui Glinskiui.[2] Pastatyta bažnyčia, kuri nuo XVI a. antros pusės iki 1624 m. priklausė evangelikams reformatams. 1629 m. Liškiavos valdytojas Mikalojus Pranskevičius-Radziminskis pastatydino Liškiavos dvaro rūmus. 1644 m. įkurta parapija, 1677 m. perstatyta medinė bažnyčia.
1694 m. Liškiavą Vladislovas Jurgis Kosyla užrašė Seinų dominikonams,[3] kurie ją valdė iki XVIII a. pabaigos. 1704-1741 m. jie pastatydino mūrinę bažnyčią ir vienuolyną. Ketindami kaimą paversti miesteliu, XVIII a. antroje pusėje dominikonai pasikvietė žydų. XVIII a. buvo parapijos mokykla.
Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo buvo uždrausta priimti į vienuolyną naujus vienuolius. Liškiava iki 1807 m. Tilžės taikos sutarties priklausė Naujosios Rytų Prūsijos provincijai ir buvo labiausiai į rytus nutolusi Prūsijos vietovė.
1836–1852 m. vienuolyne veikė prasikaltusių kunigų pataisos namai. 1907 m. įsteigtas „Žiburio“, 1912–1914 m. veikė Blaivybės draugijos skyrius.
1914 m. Liškiava degė.
Tarpukaryje 1920–1939 m. Liškiava buvo pasienio su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu miestelis, demarkacinė linija (faktiškai siena) ėjo Nemuno upe. 1923 m. Liškiavoje gyveno 146 žydai. 1931 m. buvo 55 namai, 3 krautuvės, taupomoji skolinamoji kasa. 1939–1940 m. – pasienio su Baltarusijos TSR miestelis. 1941 m. nacių okupacinės valdžios nurodymu nužudyta apie 200 Liškiavos žydų. TSRS valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. ištrėmė 36 kaimo gyventojus. Nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. Liškiavos apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Šarūno būrys. [4] 1950–1992 m. Liškiavos kolūkio gyvenvietė.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| 1807 m. | Varšuvos kunigaikštystė |
| 1919–1933 m. | Liškiavos valsčiaus centras |
| 1933–1950 m. | Merkinės valsčius |
| 1950–1995 m. | Merkinės apylinkė |
| nuo 1995 m. | Merkinės seniūnija |
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istorikas Teodoras Narbutas kaimo vardą sieja su Z. Liškos asmenvardžiu. Tai jis esą Jogailos pavedimu nužudęs Ldk Kestutį ir už šį juodą darbą gavęs žemių prie Nemuno. XX a. tarpukariu vadinta Liškeva, 3–4-ajame dešimtmetyje buvo vadinama miesteliu.
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išliko XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje statytos, 1962 m. konservuotos Liškiavos pilies bokšto liekanos.
Ant Bažnyčios kalno Nemuno pakrantėje yra vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčios (manoma, kad jos architektas buvo Domenico Fontana) ir dominikonų vienuolyno ansamblis, pastatytas antojoje XVIII pusėje. 17500 m² ansamblis yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūrinių vertybių registrą (kodas 1027[1]). Į jį be pačios bažnyčios įeina bažnyčios šventoriuje esantis paminklinis stulpas su šv. Agotos skulptūra (XX a. antras – trečias dešimtmetis), varpinė (XIX a.), taip pat buvusio svirno pastatas (XVIII a. I ketvirtis), vienuolyno gyvenamasis namas (XVIII a. pirmas dešimtmetis).
Bažnyčia statyta 1704–1741 m., centriškoji, kupolinė, graikiškojo kryžiaus plano. Bažnyčioje yra 7 rokokiniai altoriai, sakykla (visi XVIII a. pr.), 3 klausyklos, 10 klauptų (visi XVIII a.), sienų tapybos (freskos vargonų choro arkoje, kupoliniuose skliautuose, manoma, XVIII a. – XIX a.), paveikslų: „Šv. Marija Magdalietė“, „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ (abu, manoma, XVIII a., pastarasis gerbiamas dėl tikinčiųjų patiriamų malonių), Kryžiaus kelio 14 stočių, visos XIX a. antra pusė, „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ XIX a. – XX a. pirma pusė, „Šv. Baltramiejus“ 1914 m., dail. Antanas Žmuidzinavičius, žalvarinis varpas, išlietas 1761 m.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | |||||||
| 1888 m. | 1897 m.sur. | 1923 m.sur. | 1959 m.sur.[5] | 1970 m.sur. | 1979 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 867 | 613 | 407 | 318 | 203 | 135 | ||
| 1980 m.[6] | 1986 m.[7] | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | - | ||
| 140 | 114 | 108 | 69 | 57 | - | ||
| |||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Liškiavoje 1951 m. rugpjūčio 4 d. gimė Lietuvos ekonomistas, statistikas, socialinių mokslų daktaras Jonas Markelevičius.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
- ↑ Čepkelių-Dzūkijos PAN parkas Liškiava
- ↑ [1] Švč. Trejybės parapija
- ↑ Liškiava. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 451 psl.
- ↑ Liškiava. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 448 psl.
- ↑ Liškiava. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių, 49 psl.
- ↑ Liškiava. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 622 psl.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Liškiavos bažnyčia
- Muziejus Liškiavos bažnyčios rūsyje
- Liškiava. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 537 psl.
- Liškiavos kultūros centras
- Informacija apie Liškiavą
- Nuotraukos iš Liškiavos
- Buvęs dominikonų vienuolynas
- Liškiavos vienuolyno ansamblio sutvarkymas ir pritaikymas turizmui
