Liublino vaivadija (ATR)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Liublino vaivadija (ATR)
lenk. Województwo lubelskie
POL województwo sandomierskie IRP COA.svg
1474 – 1793 Flag of the Habsburg Monarchy.svg
 
POL województwo lubelskie IRP COA.svg
Herbarz Kaspra Niesieckiego Люблинское.svg
RON województwo lubelskie map.svg
Vaivadija ATR žemėlapyje 1474-1793 m. (raudona)
Valstybė Abiejų Tautų Respublika
Provincija Mažosios Lenkijos provincija
Administracinis centras Liublinas
Žemės 3
Vaivada Liublino vaivada
Plotas 10 230 km²

Liublino vaivadija (lenk. Województwo lubelskie) – 14741793 m. Lenkijos karalystės karūnos Mažosios Lenkijos provincijos administracinis teritorinis vienetas. Sostinė Liublinas. Vaivadija ribojosi šiaurės vakaruose su Mazovijos vaivadija, šiaurėje su Palenkės vaivadija, šiaurės rytuose su Bresto vaivadija, rytuose su Rusios vaivadija ir vakaruose su Sandomiro vaivadija.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaivadija įkurta 1474 m. iš rytinės Sandomiro vaivadijos dalies, karaliaus Kazimiero Jogailaičio įsakymu. 1569 m. po Liublino unijos prie vaivadijos prijungta nedidelė dalis vakarinių Bresto vaivadijos žemių, su Palenkės Mendzižeco miestu. 1793 m. po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo didelė dalis pietinių vaivadijos žemių atiteko Habsburgų monarchijos Vakarų Galicijai, o iš likusių šiaurinių žemių buvo įkurta nauja, daug mažesnė Liublino vaivadija, kuri po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. prijungta prie Vakarų Galicijos.

Suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaivadiją sudarė trys žemės: Liublino žemė, Lukuvo žemė ir Uženduvo žemė. Didžiausios gyvenvietės Bilgorajus, Krašnikas, Liubartuvas, Lenčna, Liublino Opolė, Pulavai, Palenkės Radzinas, Sedlcos, Švidnikas, Uženduvas, Kuruvas, Žemutinis Kazimieras, Lukuvas ir Parčevas.

Žemė Plotas km²
Liublino žemė 5812,01
Lukuvo žemė 1928,28
Uženduvo žemė 3293,37
Bendrai 11033,66

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Adolf Pawiński: Polska XVI wieku pod względem geograficzno-statystycznym. T. 3: Małopolska. Warszawa: Księgarnia Gebethnera i Wolffa, 1886, s. 8.