Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Liublino vaivadija (lenk. Województwo lubelskie) – 1474–1793 m. Lenkijos karalystės karūnos Mažosios Lenkijos provincijos administracinis teritorinis vienetas. Sostinė Liublinas. Vaivadija ribojosi šiaurės vakaruose su Mazovijos vaivadija, šiaurėje su Palenkės vaivadija, šiaurės rytuose su Bresto vaivadija, rytuose su Rusios vaivadija ir vakaruose su Sandomiro vaivadija.
Vaivadija įkurta 1474 m. iš rytinės Sandomiro vaivadijos dalies, karaliaus Kazimiero Jogailaičio įsakymu. 1569 m. po Liublino unijos prie vaivadijos prijungta nedidelė dalis vakarinių Bresto vaivadijos žemių, su Palenkės Mendzižeco miestu. 1793 m. po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo didelė dalis pietinių vaivadijos žemių atiteko Habsburgų monarchijos Vakarų Galicijai, o iš likusių šiaurinių žemių buvo įkurta nauja, daug mažesnė Liublino vaivadija, kuri po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. prijungta prie Vakarų Galicijos.
Vaivadiją sudarė trys žemės: Liublino žemė, Lukuvo žemė ir Uženduvo žemė. Didžiausios gyvenvietės Bilgorajus, Krašnikas, Liubartuvas, Lenčna, Liublino Opolė, Pulavai, Palenkės Radzinas, Sedlcos, Švidnikas, Uženduvas, Kuruvas, Žemutinis Kazimieras, Lukuvas ir Parčevas.
| Žemė
|
Plotas km²
|
| Liublino žemė
|
5812,01
|
| Lukuvo žemė
|
1928,28
|
| Uženduvo žemė
|
3293,37
|
| Bendrai
|
11033,66
|
- Adolf Pawiński: Polska XVI wieku pod względem geograficzno-statystycznym. T. 3: Małopolska. Warszawa: Księgarnia Gebethnera i Wolffa, 1886, s. 8.
Kitos reikšmės – Liublino vaivadija (reikšmės).
