Senatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
JAV Senato rūmai ant Kapitolijaus kalvos Vašingtone
ATR Senatas XVI a.
Aleksandras Jogailaitis valstybės senate 1506 m.

Senatas (lot. senatus, nuo lot. senex 'senis') – parlamento aukštieji rūmai šalyse, kurių politinėse sistemose veikia dviejų rūmų parlamentas.
Senatu taip pat vadinamas daugelio universitetų vienas iš vadovybės organų, kurį sudaro rektorius, prorektoriai, universiteto sekretorius ir fakultetų dekanai ir kuris sprendžia svarbiausius universiteto mokymo, mokslo, finansų klausimus.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės Roma[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas senovės Romos aukščiausių valdžios organų – Senatus populusque Romanus. Atsirado apie VI a. pr. m. e. pab., karalių laikotarpio pabaigoje iš seniausiųjų patricijų giminių seniūnų tarybos ir tapo karaliaus valstybine taryba. Prie Romulo senatą sudarė 100 senatorių, atstovaujančių visas tribas.

Respublikos laikais senatas sprendė užsienio politikos, karo ir taikos, finansų, turto klausimus, prižiūrėjo religinius kultus, turėjo teisę skelbti nepaprastąją padėtį, tvirtino komicijų priimtus įstatymus, o III-I a. tik peržiūrėdavo komicijoms balsuoti pateiktus įstatymų projektus.

V-III a. per plebėjų kovą su patricijais senato valdžia šiek tiek sumažinta. Iki 88 m. pr. m. e. senatorių buvo 300, prie Cezario – 900, vėliau, prie Augusto – 600. Imperijos laikais senatas formaliai liko aukščiausiu valstybės organu, bet iš tikrųjų visus valstybinius klausimus sprendė imperatoriai. III a. pab. imperatorius Diokletianas senatą pavertė Romos miesto taryba, IV a. imperatorius Konstantinas I senatą įsteigė ir Konstantinopolyje.

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

1569-1795 m. Abiejų Tautų Respublikoje – nuolatinė karaliaus taryba, aukštieji Seimo rūmai, sudaryti po Liublino unijos iš buvusių Lenkijos karaliaus tarybos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponų tarybos narių. Sudarė 140 senatorių. Svarstė įstatymų projektus, užsienio politikos klausimus. Senato posėdžiams pirmininkavo karalius. Išklausęs senatorių nuomonę, karalius išsakydavo bendrą senato nuomonę ir kartais pritardavo mažumai. Padažnėjus seimų nutraukimams (liberum veto), XVII a. pradėta šaukti ypatinguosius senato posėdžius, aptariančius neatidėliotinus valstybinius reikalus.

Rusija[taisyti | redaguoti kodą]

1711-1917 m. Rusijos imperijos aukščiausiasis valstybės ir teismo organas, pavaldus imperatoriui. Įkurtas Petro I kaip aukščiausiasis įstatymų leidybos ir valstybės valdymo organas. Nuo XIX a. I pusės aukščiausiasis teismo organas, vykdęs valstybinių įstaigų ir valdininkų veiklos priežiūrą. Pagal 1864 m. Teismų statutus tapo aukščiausia ir kasacine teismo instancija. Nuo 1795 m. jo kompetencijai priklausė ir Lietuvos teismų išspręstos bylos.

Europa[taisyti | redaguoti kodą]

Europoje aukštieji parlamento rūmai atsirado XIV a. Anglijoje, kai Parlamento lordai pradėjo posėdžiauti atskirai nuo bendruomenių atstovų. Lordų rūmus, kaip atskirą įstatymų leidžiamosios valdžios darinį 1649 m. įteisino Oliveris Kromvelis. Nuo 1834 m. Lordų rūmų posėdžių vieta tapo Vestminsterio rūmai.

Kitose Europos šalyse senatai atsirado vėliau, Prancūzijos didžiosios revoliucijos įtakoje. Iki 1999 m. senatą rinko Bavarija.

Senato sudarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Senatas yra įstatymų leidžiamoji valdžia, atstovaujanti teritorijas:

  • Federalinėje politinėje sistemoje – valstybes ar valstijas (JAV),
  • Unitarinėje politinėje sistemoje – savivaldybes, apskritis, regionus ar jiems prilygintus administracinius teritorinius vienetus, turinčius savivaldos teises.

Senatorius paprastai ilgam laikui netiesioginiuose rinkimuose renka rinkikų kolegija, sudaryta iš tiesioginiuose rinkimuose išrinktų administracinių teritorijų atstovų. Dalis senatorių karaliaus gali būti skiriami iki gyvos galvos arba tampa jais vietos senate paveldėjimo keliu (Didžioji Britanija).

Senatai[taisyti | redaguoti kodą]

Senatus savo parlamentuose turi: