Madžapahitas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 |
|---|
| Malajų salyno istorija |
| Priešistorė |
| Hinduizmo laikotarpis: |
| Transmalakinė prekyba, Sundų valstybės, Šrividžaja, Javiečių valstybės, Šailendra |
| Madžapahitas |
| Islamo laikotarpis: |
| Malajai, Ačehas, Mataramas, Minangkabau, Balis, Bandžarmasinas, Sukadana, Kutai, Brunėjus, Sulu, Magindanao, Gova, Bugiai, Molukai |
| Kolonijinis laikotarpis: |
| Filipinai, Olandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo |
| Nepriklausomybės laikotarpis: |
| Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras |
Madžapahito imperija (javiečių kalba: Karajan Majapahit) – istorinė valstybė Malajų salyne, valdžiusi didžiulę jo dalį - teritorijas Indonezijoje, Malaizijoje, Filipinuose. Ji egzistavo 1293 – 1527 m. Imperijos centras buvo javiečių gyvenamos sritys Javos salos rytuose, o sostinė buvo Madžapahitas (Truvulanas). Tai - didžiausia valstybė kada nors egzistavusi Malajų salyno istorijoje.
[taisyti] Istorija
Madžapahito pirmtakė buvo javiečių valstybė Singhasari. 1293 m. ji buvo užpulta mongolų valdomos Kinijos Juan dinastijos. Tais neramumų laikais buvo nužudytas Singhasari valdovas, o iškilo jo žentas Radenas Vidžaja, kuris įsitvirtino Madžapahito kaime. Vykstant pilietiniam karui mongolai buvo priversti atsitraukti, o Radenas Vidžaja karūnavosi. Jis tapo naujos valstybės karaliumi.
Vidžajai mirus, valstybę kurį laiką ištiko krizė valdant jo sūnui Džajanegarai, kuris garsėjo paleistuvyste. Po jo mirties valdžia atiteko karalienei Tribhuvana, kurios valdymas žymėjo šalies stabilizaciją ir klestėjimo pradžią.
Madžapahito aukso amžius prasideda sulig valdovu Hajam Vuruku (1350–1389), kurio laikais šalies reikalus tvarką išmintingas ministras Gadžah Madha. Jis pradėjo plėsti Madžapahito hegemoniją visame Malajų salyne. Tuometiniai tekstai vaizduoja šią šalį kaip didžiulės mandalos centrą, ir mini daugybes vietovių, kurios paklusė Madžapahitui. Yra diskutuojama, kiek centralizuota buvo ši valstybė, ir kokią autonomiją turėjo jos sudėtinės dalys, tačiau jos hegemonija iki pat Filipinų salų yra neginčytina. Tuo metu susiformavo Nusantaros, kaip kultūrinio Malajų salyno, sąvoka, sukurta daug simbolių, kurie naudojami iki šiol.
Po Hajam Vuruku mirties prasidėjo įpėdinystės karai, nusilpninę šalį. Valstybė pamažėle silpo, o silpni valdovai keitė vienas kitą. Tuo metu salyne kilo nauja jėga - islamas, ir musulmonai pirkliai ne tik nešė savo religiją, bet ir kūrė savo valstybes nusilpusiose periferijose. Tokiu būdu Madžapahitas sparčiai byrėjo. Javos saloje jo didžiausiu priešu tapo Demako sultonatas, kuris 1527 m. sunaikino paskutinius imperijos likučius.
[taisyti] Valdovų sąrašas
- Radenas Vidžaja (Kertaradžasa Džajavardhana) (1294 - 1309)
- Kalagametas (Džajanagara) (1309 - 1328)
- Šri Gitardža (Tribhuvana Vidžajatunggadevi) (1328 - 1350)
- Hajamas Vurukas (Šri Radžasanagara) (1350 - 1389)
- Vikramavardhana (1389 - 1429)
- Suhita (1429 - 1447)
- Kertavidžaja (Bravidžaja I) (1447 - 1451)
- Radžasavardhana (Bravidžaja II) (1451 - 1453)
- Tarpuvaldis (1453-1456)
- Bhre Vengkeras (Bravidžaja III) (1456 - 1466)
- Singhavikramavardhana (Bravidžaja IV) (1466 - 1468)
- Kertabumi, (Bravidžaja V) (1468 - 1478)
- Girindravardhana (Bravidžaja VI) (1478 - 1498)
