Džohoras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ši straipsnis yra apie Malaizijos valstiją. Istorinė valstybė aprašyta straipsnyje Džohoro sultonatas

Johor Darul Ta'zim (جوهر دارالتّعظيم)
Flag of Johor.svg
MalaysiaJohor.png
Sostinė Džohor Bahru
Sultonas Sultan Iskandar
Plotas 19,984 km²
Gyventojų sk. 3,170,000
Gyventojų tankumas 137.6/km²
Tautinė sudėtis malajai, kinai, indai
Internetinė svetainė http://www.johor.gov.my

Džohoras (malajų kalba: جوهر Johor) – pietinė Malaizijos valstija, esanti piečiausiame Azijos žemyno taške. Ribojasi su Malaka, Negeri Sembilanu ir Pahangu šiaurėje. Iš karto pietuose, už Džohoro sąsiaurio, yra Singapūras, o vakaruose, už Malakos sąsiaurio – Indonezijos Sumatra.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Iki sultonato[taisyti | redaguoti kodą]

Džohoras nuo seno buvo malajų istorinėse žemėse, ir buvo vadinamas žemės kraštu, Ujung Tanah. Greičiausiai jau pirmaisiais mūsų eros amžiais didesnių upių žiotyse čia įsikūrė prekybiniai uostai (tokie, kaip Muaras), dalyvavę transmalakinėje prekyboje.

I tūkstantmečio II pusėje čia hegemoniją įgijo malajų valstybė Šrividžaja, XIV a. ją pakeitė javiečių imperija Madžapahitas.

XV a. princui Paramešvarai įkūrus Melaką, Malakos pusiasalį valdė Melakos sultonatas.

Džohoro sultonatas (nuo 1528 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Džohoro sultonatas

Džohoro sultonatas yra tiesioginis Melakos sultonato įpėdinis. Jį įkūrė paskutinio sultono sūnus Alauddin Riajat Šahas.

Džohoras nebepajėgė atkurti buvusios Malakos sultonato galybės. Tačiau jam priklausė nemažos teritorijos, įskaitant Pahangą, Selangorą, Negeri Sembilaną ir Sumatros rytines teritorijas. Dar šimtą metų jis išlaikė malajų hegemoniją, kovodamas su portugalais ir ačehais, kurių sultonatas tapo stipriausiu prekybiniu konkurentu.

XVII a viduryje Džohoras patyrė byrėjimo grėsmę. Nuo jo siekė atsiskirti atskiros dalys. Džambi sultonatas ne kartą norėjo ištrūkti iš Džohoro hegemonijos. XVIII a. pradžioje prasidėjus įpėdinystės neramumams, šalyje įsigalėjo minangkabau ir bugiai. Nuo 1760 m. tikroji šalies valdžia susikoncentravo temengung (valdytojo) rankose, o sultonai tapo jų marionetėmis. Sultonato silpnumas nulėmė praradimą visų sričių Sumatroje, o taip pat ir Malakos pusiasalyje: atsiskyrė Pahangas, Selangoras, Negeri Sembilanas.

1819 m. į sultonato gyvenimą įsikišo Malaja susidomėję britai. Jie nuvertė sultoną Abdul Rahmaną, vietoj jo pasodindami Hussein Šahą. Už tai jie gavo vieną sultonato salą – Singapūrą. Tai sukėlė sultonato skilimą, mat atsiskyrė Riau salos, suformavę atskirą Riau-Linga sultonatą. Šis liko bugių rankose.

1855 m. visas sultonato valdymas buvo oficialiai perduotas Temengong Ibrahim, kuris pradėjo šalies modernizaciją. Jo sūnus, 1862 m. atėjęs į valdžią, 1866 m. titulavosi sultonu Abu Bakru, o senasis sultonas Ali liko valdyti Muare. 1877 m. Muaras prijungtas prie Džiohoro. Abu Bakro laikais pradėta intensyvi sultonato modernizacija. Sostinė perkelta į Džohor Bahru, išleista konstitucija, pertvarkyta administracija. Sultonatas ėmė greitai turtėti dėl kaučiuko ir palmių aliejaus gamybos.

Nepaisant to, 1914 m. Džohoras tapo Britų Malajos sudėtine dalimi, Nefederacinėmis Malajų Valstijomis. Tai buvo paskutinė kolonizuota malajų valstybė.

Po Antrojo pasaulinio karo Džohoras grįžo britams ir 1946 m. įsijungė į Malajos Sąjungą, o 1948 m. – į Malajos Federaciją, tapdamas viena iš Malaizijos valstijų. Jame išlikusi sultono institucija.

Malaizijos valstijos Flag of Malaysia.svg
Vakarų Malaizija: Džohoras | Kedahas | Kelantanas | Malaka | Negeri Sembilanas | Selangoras | Pahangas | Perakas | Perlisas | Penangas | Terenganu
Kvala Lumpūras | Putradžaja
Rytų Malaizija: Labuanas | Sabahas | Saravakas