Filipinų istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sejarah.PNG
Malajų salyno istorija
Priešistorė > Austroneziečių migracijos
Hinduizmo laikotarpis:
Transmalakinė prekyba, Sunda, Šrividžaja, Šailendra
Madžapahitas
Islamo laikotarpis:
Melaka, Džohoras, Ačehas, Padžadžaranas, Mataramas, Brunėjus, Gova, Ternatas
Kolonijinis laikotarpis:
Ispanijos Rytų Indijos, Nyderlandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo
Nepriklausomybės laikotarpis:
Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras
Malajų salyno istoriniai regionai:
Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, Lampongai, Minangkabau, Balis, Brunėjus, Gova, Molukai, Filipinai

Filipinų istorija iki XIX a. pabaigos buvo glaudžiai susijusi su viso Malajų salyno istorija. Šiame straipsnyje aprašoma Filipinų istorija nuo JAV parengtų Filipinų nepriklausomybės planų iki šių dienų.

1934 m. JAV Kongresas priėmė įstatymą apie Filipinų nepriklausomybę (Philippine Independence Act arba Tydings-McDuffie Act). Šiuo įstatymu buvo pažadėta per 10 metų suteikti Filipinams visišką nepriklausomybę.

Nepriklausomi Filipinai ir Trečioji respublika (1946–1972 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

1946 m. balandžio rinkimuose Manuel Roxas tapo pirmuoju nepriklausomų Filipinų prezidentu. JAV nustojo valdyti Filipinus 1946 m. liepos 4 d. kaip ir buvo numatyta. Tačiau Filipinų ekonomika buvo visiškai priklausoma nuo JAV, pasak vyriausiojo komisaro Paul McNutt, labiau nei bet kuri JAV valstija priklausoma nuo likusios šalies. Filipinų prekybos aktas leido Filipinams gauti JAV dotacijas karo sugriautai ekonomikai atstatyti ir šalis tapo dar labiau priklausoma nuo JAV. 1947 m. pasirašytas karinės pagalbos paktas, pagal kurį Amerikai buvo 99 metams išnuomotos kelios karinės bazės Filipinuose (nuoma vėliau buvo sutrumpinta iki 25 metų skaičiuojant nuo 1967 m.).

Roxas administracija suteikė visuotinę amnestiją bendradarbiavusiems su japonais per Antrąjį Pasaulinį karą, išskyrus tuos, kurie padarė smurtinius nusikaltimus. Roxas staiga mirė 1948 m. balandį nuo širdies smūgio ir viceprezidentas Elpidio Quirino tapo prezidentu. 1949 m. jis balotiravosi ir laimėjęs prieš Jose P. Laurel pradėjo savo 4 metų kadenciją.

Po karo Filipinai liko demoralizuoti ir sugriauti. Atstatymo darbus komplikavo komunistų remiami Hukbalahap partizanai, kuri išsivystė į smurtingą jėgą, besipriešinančią vyriausybei. Vyriausybės pozicija partizanų atžvilgiu pasikeitė nuo ketinimų derėtis iki griežtos priespaudos. Gynybos sekretorius Ramon Magsaysay pradėjo kampaniją nuslopinti sukilėlius ir tuo pat metu padidinti vyriausybės populiarumą. Hukų judėjimas išnyko kai partizanų vadas Luis Taruc besąlygiškai pasidavė 1954 m. gegužę.

Remiamas JAV 1953 m. Magsaysay buvo išrinktas prezidentu. Jis pažadėjo dideles ekonomines reformas, tesė žemės reformą perkeldamas vargšus iš katalikiškos šiaurės į musulmonų sritis. Nors tai sumažino gyventojų perteklių šiaurėje, padidėjo religinė nesantaika. Tačiau jis buvo labai populiarus tarp paprastų žmonių ir jo mirtis aviakatastrofoje 1957 m. kovą buvo didelis smūgis šalies moralei.

Carlos P. Garcia tapo prezidentu po Magsaysay mirties ir buvo išrinktas prezidentu tų metų lapkričio mėnesį. Jo administracija pabrėžė nacionalistinę tezę „filipiniečiai pirmiausia“, teigiančią, kad patiems filipiniečiams turi būti sudarytos sąlygos pagerinti šalies ekonomiką. Garcia sėkmingai dėrėjosi su JAV, kad ši atsisakytų didelių teritorijų, rezervuotų armijai. Tačiau ilgainiui dėl vyriausybės korupcijos jo administracija prarado populiarumą.

1961 m. rinkimuose Diosdado Macapagal nugalėjo Garcią. Macapagal siekė artimesnių ryšių su Azijos kaimynėmis Malaizija ir Indonezija. Derybos su Amerika dėl karinių bazių sukėlė antiamerikietiškas nuotaikas. Be to Nepriklausomybės dienos šventė buvo perkelta iš liepos 4 d. į birželio 12 d., kai Emilio Aguinaldo paskelbė nepriklausomybę nuo Ispanijos 1898 m.

Marcos laikotarpis ir karinė padėtis (1965–1986 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Macapagal balotiravosi 1965 m. rinkimuose, bet buvo nugalėtas buvusio bendrapartiečio Senato pirmininko Ferdinand Marcos, kuris perėjo į Nacionalistų partiją. Prezidentavimo pradžioje Marcos pradėjo ambicingus viešųjų darbų projektus ir intensyviau rinko mokesčius, o tai sukėlė ekonominį klestėjimą aštuntam dešimtmetyje. Jo administracija pastatė daugiau kelių nei ankstesnės drauge sudėjus (įskaitant didžiąją dalį PAnfilipinų gretkelio) ir daugiau mokyklų nei bet kuri ankstesnė administracija. Marcos buvo perrinktas 1969 m. ir tapo pirmuoju Filipinų prezidentu išrinktu antrai kadensijai.

Filipinų Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo korumpuota ir silpna. Marcos oponentai blokavo įstatymus, reikalingus jo ambicingiems planams įgyvendinti. Todėl sumažėjo optimizmas ir sulėtėjo ekonomikos augimas. Padidėjo nusikalstatumas. Filipinų komunistų partija sukūrė Naują liaudies armiją. Moro nacionalinis išsivadavimo frontas tęsė kovą dėl nepriklausomos šalies Mindanao saloje. Sprogimas per Liberalų partijos kandidatų į Senatą paskelbimo susirinkimą 1971 m. rugpjūčio 21 d. paskatino Marcos laikinai panaikinti teisę nebūti įkalintam be teismo leidimo (Habeas corpus), kurią jis atnaujino 1972 m. sausio 11 d. po protestų.

Penktoji respublika (1986 m. – dabar)[taisyti | redaguoti kodą]

Pinatubo išsiveržimas

Corazon Aquino iš karto suformavo revoliucinę vyriausybę normalizuoti situaciją ir įvedė laikiną „Laisvės konstituciją“. Nauja nuolatinė konstitucija buvo ratifikuota ir pradėjo veikti 1987 m. vasarį. Konstitucija atėmė iš prezidento galią paskelbti karinę padėtį, pasiūlė sukurti Kordiljeros ir Mindanao musulmonų autonominius regionus, atkūrė prezidentinę vyriausybės formą ir dviejų rūmų kongresą. Buvo padaryta pažanga atnaujinant demokratines institucijas ir pagarbą pilietinėms teisėms, bet Aquino administracija buvo laikoma silpna ir susiskaldžiusia ir sugrįžimui į politinį stabilumą ir ekonominę plėtrą trukdė keli nepavykę perversmai, kuriuos organizavo nepatenkinti Filipinų armijos kariškiai. Be to ekonominiui augimui trukdė ir serija gamtinių kataklizmų, įskaitant Pinatubo išsiveržimą 1991 m., per kurį 700 žmonių žuvo, o 200 000 tapo benamiais.

1991 m. Filipinų Senatas atmetė sutartį, kuri būtų leidusi Amerikai dar 10 metų turėti karines bazes Filipinuose. JAV atidavė Klarko oro bazę Pampangoje lapkritį, o Subico įlankos jūrinę bazę 1992 m. gruodį užbaigdami šimto metų laikotarpį, kai JAV armija buvo Filipinuose.

1992 m. rinkimuose Gynybos sekretorius Fidel V. Ramos, remiamas Aquino, laimėjo prezidento rinkimus su 23.6 % balsų esant 7 kandidatams. Kadencijos pradžioje Ramos paskelbė „nacionalinį suderinamumą“ svarbiausiu prioritetu ir dirbo suburiant koaliciją, kuri įveiktų Aquino laikų susiskaldymą. Jis legalizavo komunistų partiją ir pradėjo derybas su komunistų sukilėliais, musulmonų separatistais ir armijos maištininkais dėl ginklų sudėjimo. 1994 m. birželį pasirašė sąlyginę visuotinę amnestiją visiems maištininkams, o Filipinų armijos ir policijos nariai buvo apkaltinti nusikaltimais, padarytais kovojant su sukilėliais. 1995 m. spalį vyriausybė pasirašė susitarimą, užbaigusį karinį sukilimą. Taikos sutartis su Moro Nacionaliniu Išsivadavimo Frontu (MNLF), pagrindine separatistine grupe, kovojančia už tėvynės nepriklausomybę Mindanao saloje, buvo pasirašyta 1996 m. ir taip baigėsi 24 metus trukusi kova. Bet MNLF atskala Moro Islamo Išsivadavimo Frontas tesė kovą už islamišką valstybę. Ramos rėmėjų pastangos padaryti pataisą, kad jis vėl galėtų balotiruotis, susidūrė su dideliu pasipriešinimu ir Ramos paskelbė, kad nesieks perrinkimo.

Joseph Estrada, buvęs filmų aktorius ir Ramos viceprezidentas, tapo prezidentu po triuškinančios pergalės 1998 m. rinkimuose. Per rinkimų kampaniją jis žadėjo padėti vargšams ir vystyti žemės ūkį. Estrada buvo labai populiarus, ypač tarp vargšų. Kilus Azijos financinei krizei 1997 m. Estrados aikštinga politika padarė didelę žalą ekonomikai. Padidėjo nedarbas ir biudžeto deficitas, valiutos kursas krito. Po kurio laiko ekonomika atsigavo, bet žymiai lėčiau nei kitų Azijos šalių.

Nepraėjus nė metams po rinkimų Estrados populiarumas smarkiai krito dėl įtarimo korupcija ir nesugebėjimo pažaboti skurdą. 2000 m. spalį Estrada buvo apkaltintas milijonų pesetų kyšio iš nelegalių lošimo namų paėmimu. Atstovų rūmai jam iškėlė kaltinimus, bet apkalta žlugo, kai Senatas uždraudė egzaminuoti prezidento banko sąskaitų įrašus. Kilo masiniai protestai, reikalaujantys Estrados atsistatydinimo. Susidūręs su gatvės protestais, kabineto atsistatydinimu ir armijos paramos mažėjimu Estrada atsistatydino 2001 m. sausio 20 d.

Viceprezidentė Gloria Macapagal-Arroyo (buvusio prezidento Diosdado Macapagal duktė) davė prezidento priesaiką Estrados atsistatydinimo dieną. Jos atėjimas į valdžią buvo visiškai įteisintas per kongreso ir vietinius rinkimus po keturių mėnesių, kai jos koalicija laimėjo didelę daugumą. Arroyo valdymo pradžioje jos koalicija buvo susiskaldžiusi, o 2003 m. liepą Maniloje kilo armijos maištas ir ji buvo priversta mėnesiui paskelbti maišto padėtį.

2002 m. gruodį Gloria Macapagal-Arroyo paskelbė, kad nesibalotiruos 2004 m. gegužės rinkimuose, bet 2003 m. spalį persigalvojo. Ji laimėjo rinkimus ir pradėjo savo 6 metų kadenciją 2004 m. birželio 30 d. 2005 m. pasirodė įrašas, kuriame balsas panašus į prezidentės klausinėjo rinkimų pareigūno ar galėtų būti išlaikytas pergalingas balsų skirtumas. Įrašas sukėlė protestus, reikalaujančius Arroyo atsistatydinimo. Prezidentė prisipažino kalbėjusi su pareigūnu, bet neigė sukčiavimą ir atsisakė atsistatydinti. Tų metų pabaigoje žlugo bandymai apkaltinti prezidentę.

Dabar Arroyo kuria planą pataisyti konstituciją, kad iš prezidentinės – dviejų rūmų respublikos Filipinai taptų federaline vienų rūmų parlamentine šalimi.