Korėjos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Korėjos karas
Priklauso: Šaltajam karui
Korean war 1950-1953.gif
Raudonai nurodytos Šiaurės Korėjos, Kinijos, žaliai - Pietų Korėjos, JAV ir JTO kontroliuotos teritorijos.
Data: 1950 m. birželio 25 d. - dabartis,

paliaubos pasirašytos 1953 m. liepos 27 d.

Vieta: Korėjos pusiasalis
Rezultatas: Karinės atakos baigėsi, atremtos Šiaurės Korėjos atakos, įkurta DMZ, maži teritoriniai pakitimai (Uti possidetis)
Priežastis: Š. Korėja atakavo P. Korėją
Teritoriniai pakitimai: Įkurta DMZ ties 38-ąja paralele.
Kariaujančios pusės
Jungtinių Tautų vėliava Jungtinės Tautos:

Pietų Korėjos vėliava Pietų Korėja
Australijos vėliava Australija
Belgijos vėliava Belgija
Kanados vėliava Kanada
Kolumbijos vėliava Kolumbija
Etiopija Etiopija
Prancūzijos vėliava Prancūzija
Hellenic Kingdom Flag 1935.svg Graikija
Liuksemburgo vėliava Liuksemburgas
Nyderlandų vėliava Nyderlandai
Naujosios Zelandijos vėliava Naujoji Zelandija
Flag of the Philippines (navy blue).svg Filipinai
Pietų Afrikos Respublika Pietų Afrikos Sąjunga
Tailando vėliava Tailandas
Turkijos vėliava Turkija
Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos


Karinio jūrų laivyno palikymas ir karinės paslaugos:
Japonijos vėliava Japonija


Medicininis personalas:
Danijos vėliava Danija
Italijos vėliava Italija
Norvegijos vėliava Norvegija
Indijos vėliava Indija
Švedijos vėliava Švedija

Šiaurės Korėja ir sąjungininkės:

Šiaurės Korėja Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika
Kinijos LR Kinijos Liaudies Respublika
Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga

Vadovai
Pietų Korėja Syngmanas Rhee

Pietų Korėja Dzong Ilkvonas
Pietų Korėja Paik Soniopas
Pietų Korėja Ciai Piongdokas
Jungtinės Amerikos Valstijos Douglas MacArthur
Jungtinės Amerikos Valstijos Matthew Ridgway
Jungtinės Amerikos Valstijos Mark Wayne Clark
Jungtinės Amerikos Valstijos Harry S. Truman
Jungtinės Amerikos Valstijos Dvaitas Eizenhaueris

Šiaurės Korėja Kim Ir Senas

Šiaurės Korėja Cioi Jongkonas
Šiaurės Korėja Kim Ciaikas
Šiaurės Korėja Kim Mucongas
Kinijos LR Mao Dzedunas
People's Liberation Army Flag of the People's Republic of China.svg Peng Dehuai
Sovietų Sąjunga Josifas Stalinas

Karinė jėga
Pietų Korėja 590 911

Jungtinės Amerikos Valstijos 480 000
Jungtinės Amerikos Valstijos 63 000[1]
Kanada 26 791[2]
Australija 17 000
Filipinai 7 430[3]
Turkija 5 455[4]
Nyderlandai3 972
Prancūzija 3 421[5]
Naujoji Zelandija 1 389
Tailandas 1 294
Etiopija 1 271
Graikija 1 263
Kolumbija 1 068
Belgija 900
Pietų Afrikos Respublika 826
Liuksemburgas 44

Iš viso: 941 356–1 139 518

Šiaurės Korėja 260 000

People's Liberation Army Flag of the People's Republic of China.svg 780,000
Sovietų Sąjunga 26 000

Iš viso: 1 066 000

Pastaba: Duomenys gali skirtis priklausomai nuo šaltinio.

Nuostoliai
Pietų Korėja:
58 127 žuvo kovose
175 743 sužeista
80 000 dingusių arba paimtų kaip karo belaisviai[6]

Jungtinės Amerikos Valstijos:
36 516 žuvę (įskaitant 2 830 mirusiuosius ne mūšio metu)
92 134 sužeista
8 176 dingusių
7 245 paimtų kaip karo belaisviai[7]
Jungtinė Karalystė:
1 109 žuvusių[8]
2 674 sužeisti
1 060 dingusių arba paimtų kaip karo belaisviai[9]
Turkija:
721 žuvusysis[10]
2 111 sužeista
168 dingusių
216 paimtų kaip karo belaisviai
Kanada
516 žuvusių[11]
1 042 sužeista
Australija
339 mirtys[12]
1 200 sužeista
Prancūzija:
300 nužudytų arba paimtų kaip karo belaisvių[13]
Filipinai:
112 KIA[3]
Pietų Afrikos Sąjunga
28 nužudyti ir 8 dingę[14]
Iš viso: Virš 474 000

Šiaurės Korėja:
215 000 žuvo,
303 000 sužeista,
120 000 dingusių arba paimtų kaip karo belaisviai[9]

Kinija
(apytikris skaičiavimas):

114 000 žuvo kovose
34 000 žuvusių ne kovose
380 000 sužeista
21 400 paimtų kaip karo belaisviai[15]
(JAV apskaičiavimais):[9]
400 000+ mirčių
486 000 sužeista
21 000 paimtų kaip karo belaisviai
Tarybų Sąjunga:
315 žuvusių
Iš viso: 1 190 000-1 577 000+

Civilių nužudyta/sužeista (korėjiečių) = 2 milijonai (apytiksliai)[16]

Korėjos karas – (kor. 한국전쟁 = Hanguk džondžėng) – karas tarp Jungtinių Tautų (ypač JAV) palaikomos Pietų Korėjos ir Kinijos bei Sovietų Sąjungos palaikomos Šiaurės Korėjos, vykęs 1950 m. birželio 25 d. – 1953 m. liepos 27 d., Šaltojo karo dalis. Baigėsi paliaubomis, tačiau taikos sutartis lig šiol nėra pasirašyta.

Politinė situacija[taisyti | redaguoti kodą]

Korėja po Rusijos-Japonijos karo 1904–1905 m. buvo okupuota Japonijos, o nuo 1910 m. tapo pastarosios kolonija. 1943 m. Kairo konferencijoje buvo nuspręsta, kad ji bus nepriklausoma valstybė. Potsdamo konferencijoje buvo nuspręsta, kad TSRS išvaduos šiaurines Korėjos teritorijas iki 38 lygiagretės, o piečiau išvaduos JAV. Raudonoji armija pasiekė 38 lygiagretę 1945 m. rugpjūčio 24 d. po kvantuno operacijos, o amerikiečių kariuomenė – 1945 m. rugsėjo 8 d.

1945 m. gruodį Maskvos konferencijoje JAV ir TSRS sudarė komisiją, turinčią tikslą sudaryti vieningą Korėjos valdžią. Tačiau kiekvienoje teritorijoje rinkimai įvyko atskirai. 1948 m. rugpjūtį Seule buvo paskelbta Pietų Korėja su prezidentu Li Syng Manu, o tų pačių metų rugsėjį – Korėjos Liaudies Demokratinę Respublika su prezidentu Kim Ir Senu.

Korėja liko padalinta. Šiaurės Korėja turėjo bendrą sieną su TSRS (20 km) ir Kinija, kurioje vyko pilietinis karas. Po Čiang Kai-ši pabėgimo į Taivaną Kinijos Liaudies Armijos vadovas Mao Dzedongas 1949 m. spalio 1 d. paskelbė Pekine Kinijos Liaudies Respubliką.

Kim Ir Senas, KLDR vadovas nuo pirmų valstybės dienų sukūrimo planavo „išlaisvinti“ pietinę pusiasalio dalį prašydamas Josifo Stalino pagalbos, tačiau jis atsisakinėjo, nes nenorėjo atviro konflikto su JAV.

TSRS dar neturėjo branduolinio ginklo ir negalėjo laukti pagalbos iš Kinijos, kur dar vyko pilietinis karas. Todėl pagal JTO rezoliuciją (rez.112/II-14.02.1947) abi valstybės turėjo išvesti kariuomenę. Abi Korėjos politiškai ir kariškai ruošėsi vykdyti savo „misiją“. Todėl pasienyje kildavo incidentai ir 1949 m. rugpjūtį tapo „mažais karais ant 38 lygiagretės“. 1949 m. TSRS pasigamino atominę bombą, o Kinijoje pilietinio karo pabaiga sudarė sąlygas sujungti Korėją. Gavus patvirtinimus ir pagalbą iš TSRS ir pagalbą iš Mao atsivėrė kelias karui. KLDR prie sienos sutraukė daug didesnę kariuomenę negu priešininkas.

Karo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Korean War Korean civilians-ca1951.jpg

1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėjos teritoriją peržengus 38 lygiagretę (neaišku, ar tai buvo aiški agresija ar incidento panaudojimas kaip pretekstas agresijai) ir greitai pasiekė Seulą. Atsakydama į tai JTO birželio 27 d. nusprendė siųsti tarptautines pajėgas į Korėją. TSRS nevetavo šio sprendimo, nes boikotavo Jungtinių Tautų veiklą dėl Kinijos Liaudies Respublikos nepripažinimo. Iš Japonijos Jamagučio prefektūros pasiųsta JAV 24-oji divizija per 12 dienų mūšį Taejone buvo sumušta, o jos generolas Deanas paimtas į nelaisvę. Iki rugsėjo 5 d. KLDR kariuomenė kontroliavo beveik visą Korėją (95 % Pietų Korėjos teritorijos), apsupę amerikiečių ir pietų korėjiečių kariuomenę Pusano mieste. KLDR ir TSRS per Indiją pasiūlė JAV taikos derybas. Per tą laiką buvo suformuotos JAV dominuojamos Jungtinių Tautų pajėgos, kurių vadu buvo paskirtas generolas D. Makarturas.

1950 m. rusėjo 15 d. po sėkmingo desanto prie Inčono ir galingos kontratakosPusano Šiaurės Korėjos kariuomenė ėmė greitai trauktis. Dalis Korėjos Liaudies Armijos buvo atkirsta ir pradėjo partizaninį karą, vadintą „ilguoju frontu“. Spalį karo veiksmai pasikėlė į šiaurę nuo 38 lygiagretės ir spalio viduryje jau 90 % Šiaurės Korėjos buvo kontroliuojama amerikiečių.


JTO liepė nutraukti karo veiksmus ir pripažino Korėjos sujungimą jėga, bet spalio 25 d. Mao į frontą įvedė keliasdešimttūkstantinę armiją „Kinijos Liaudies Savanorių“, kurie sumušė 10-ąjį JAV šarvuotą korpusą. Tuo metu MakArtūras pasiūlė panaudoti branduolinį ginklą, kas buvo priešiškai sutikta jų sąjungininkų iš NATO, bijančių atominio atsako iš TSRS. Dėl to JAV prezidentas Haris Trumanas MakArtūrą išleido į atsargą ir į jo vietą paskyrė generolą Omarą Bradley. Kinija 1951 m. sausį pasiekė Seulą, o kovą – 38 lygiagretę. JAV prasidėjusi Eisenhauerio rinkimų kampanija, JAV nuostoliai, protestai prieš karą visame pasaulyje privertė Trumaną dar kartą pakeisti armijos vadą generolu Klarku. Iki liepos abi pusės buvo taip išsekintos, kad karas virto poziciniu. Tarptautinis Raudonasis Kryžius organizavo KLDR keliasdešimt tūkstančių lauko ligoninių.

1953 m. liepos 27 d. Panmunžome buvo pasirašyta paliaubų sutartis ir nustatyta demarkacinė zona (po 2 km. į šiaurę ir pietus nuo fronto linijos) dalijanti pusiasalį į dvi dalis. Joje patruliavo „Neutralių valstybių stebėjimo komisija“: iš šiaurės Lenkijos ir Čekijos, iš pietų – Šveicarijos ir Švedijos daliniai.

Amerikiečių istorikas ir Korėjos karo veteranas Aleksandras Bevinas taip aprašė kinų kariuomenės taktiką savo knygoje „Kaip laimimi karai“:

Kinai neturėjo aviacijos, tik šautuvus, kulkosvaidžius, granatas ir minosvaidžius. Prieš daug geriau sukomplektuotą armiją jie naudojo tokią pačią taktiką, kaip ir per Kinijos pilietinį karą 1946 m. – 1949 m. Kinai puldavo daugiausiai naktį, išsirinkdavo mažesnius karinius dalinius, puldavo tik turėdami kiekybinį žmonių perteklių. Įprastai puolantieji pasidalydavo į kelias dalis, po 50–200 žmonių: kol viena dalis atkirsdavo atsitraukimo kelią, kitos, suderinusios jėgas, puldavo iš priekio ir šonų. Atakuodavo tol, kol besiginantieji būdavo sumušti ar paimti į nelaisvę. Paskui kinai pereidavo į kitą atvirą flangą ir kartodavo taktiką.“

Karo nusikaltimai[taisyti | redaguoti kodą]

Išslaptintas amerikiečių dokumentas-paklausimas: „Ar gali armija šaudyti į civilius asmenis, kurie artinasi prie mūsų pozicijų

Per Korėjos karą buvo įvykdyti karo nusikaltimai:

  • Šiaurės Korėjos ir Kinijos kariuomenė nekartą pranešė apie priešo belaisvių kankinimus ir žudymus, tarp jų ir sužeistų.
  • Amerikiečių kariuomenei buvo įsakyta šaudyti į visus žmones, kurie artinosi prie jų pozicijų, tarp jų ir atrodančių kaip taikūs gyventojai. To priežastis buvo tai, kad KLDR kareiviai dažnai maskuodavosi kaip civiliai ir tokiu būdu turėjo galimybę suduoti netikėtus smūgius. Dažniausiai žūdavo taikūs žmonės, kartais žuvusiųjų skaičius viršydavo daugiau kaip kelis šimtus per dieną.
  • Šiaurės kariuomenė vykdė masines žudynes užimtose gyvenvietėse. Laikoma, kad vien tik užėmus Seulą 1950 m. buvo nužudyta apie 100 000 žmonių.
  • Pietų Korėjoje be teismo ir tyrimo buvo nužudyta dešimtys tūkstančių žmonių, kurie buvo apkaltinti komunistinėmis pažiūromis.
  • JTO koalicija naudojo bakteriologinį ginklą: ant Šiaurės pozicijų buvo mėtomos bombos su vabzdžiais, užkrėstais maru ir cholera. Tokie faktai buvo nebuvo neigiami ir 1952 m. balandžio 1 d. Pasaulinės taikos tarybos biuro sesijoje. Atstovaujant Federikui Žoliui Kiori, buvo pasirašytas raginimas Pietų koalicijai „Prieš bakteriologinį karą“.

Karinių belaisvių žudymas yra karinis nusikaltimas ir kertasi su Ženevos konvencija. Tačiau tuo laiku neegzistavo jokių sutarčių, draudžiančių žudynes (planuotas ir neplanuotas) prieš taikius gyventojus. Yra 1-asis protokolas, priimtas po 1977 m., kuris draudžia nusikaltimus prieš taikius gyventojus karinių konfliktų laikotarpiu, bet jis pasirodė jau po Korėjos karo.

Be paminėtojo fakto buvo ir daugiau karinių nusikaltimų, apie kuriuos sunku ką pasakyti. Abi pusės neigia, kad juos vykdė.

Karo padariniai[taisyti | redaguoti kodą]

Korėjos karas dirbtinai padalino Korėją. Civilių asmenų nuostolius sunku suskaičiuoti, nes skirtingi šaltiniai juos skirtingai ir skelbia. Deja istorikai negali laisvai patekti į Šiaurės Korėjos ir Kinijos archyvus.

Pagal amerikiečių skaičiavimus, žuvo apie 600 tūkstančių korėjiečių kareivių. Pietų Korėjoje žuvo apie 1 milijoną gyventojų, iš kurių 85 % buvo civiliai. Tarybiniai šaltiniai kalba apie 11,1 % Šiaurės Korėjos žmonių nuostolių, kas sudaro apie 1,1 milijono. Pietų ir Šiaurės Korėjose kartu sudėjus žuvo apie 2,5 milijono gyventojų. Buvo sugriauta daugiau kaip 80 % pramonės ir apie pusė gyvenamųjų pastatų. Kinai neteko apie 400000 kareivių, o 500000 buvo sužeisti. JTO nuostoliai: JAV – 33629 užmuštų ar dingusių be žinios, 107000 sužeistų; 1263 užmuštų ir 4817 sužeistų Tautų Sąjungos; 1800 užmuštų ir 7000 sužeistų iš kitų valstybių, kovojusių po JTO vėliava.

Po karo prasidėjo Pietų ir Šiaurės Korėjų gigantiškų sugriovimų atstatymo darbai. Ekonominiu padarinius jautė ir JAV, nes karas joms kainavo apie 17,2 milijardus dolerių, ir Kinija, kuri karui išleido apie 10 milijardų dolerių. Prasidėjo Kinijos ūkiui sunkūs laikai, nes po Stalino mirties nauji TSRS vadovai nesutiko nubraukti skolų už karinius tiekimus, kas tik pagilino ideologinį konfliktą tarp Kinijos ir TSRS. KLDR politinė-ūkinė situacija buvo labai komplikuota. Kinai negalėjo padėti KLDR, nes turėjo savų sunkumų. Kinų „savanoriai“ dalimis buvo išvesti iš Šiaurės Korėjos iki 1958 m. rusai iš pradžių nenorėjo padėti Šiaurės korėjiečiams, nes nežinojo, kokį kelią pasirinks Kim Ir Senas – prorusišką ar prokinišką. Vidaus politikoje Kim Ir Senui karas buvo geras pretekstas likviduoti opoziciją, militarizuoti valstybę ir kurti savo asmens kultą – čučhė.

Tuo pat laiku, padedant vakarams, prasidėjo Pietų Korėjos atstatymo darbai.

Korėjos karas darė įtaką pasaulinei politikai. Visų pirma atsirado didelė atominio karo baimė. Korėjos karas padidino amerikiečių įtaką Europoje. JAV tris kartus padidino išlaidas gynybai ir pradėjo bendradarbiauti su sąjungininkais NATO rėmuose. JAV užėmė vadovaujančią poziciją tarp vakarų bloko valstybių.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "On This Day 29 August 1950." BBC. Nuoroda tikrinta 2007-08-15.
  2. "Veterans Affairs Canada — The Korean War." Veterans Affairs Canada. Nuoroda tikrinta 2007-08-15.
  3. 3,0 3,1 "Filipino Soldiers in the Korean War (dokumentinis video)." Nuoroda tikrinta 2008-03-24.
  4. Walker, Jack D. "A brief account of the Korean War." Nuoroda tikrinta 2007-08-15.
  5. "French Participation in the Korean War." Prancūzijos ambasada. Nuoroda tikrinta 2007-08-15.
  6. "South Korean POWs." Nuoroda tikrinta 2007-08-15.
  7. "All POW-MIA Korean War Casualties." Nuoroda tikrinta 2007-08-15.
  8. "The UK & Korea, Defence Relations." Office of the Defence Attache, British Embassy, Seoul. Nuoroda tikrinta 2007-08-15.
  9. 9,0 9,1 9,2 Hickey, Michael. "The Korean War: An Overview." Nuoroda tikrinta 2007-08-16.
  10. "The Turks in the Korean War." Nuoroda tikrinta 2007-08-15.
  11. "Canadians in Korea: Epilogue." Veterans Affairs Canada: 1998-10-06. Nuoroda tikrinta 2007-10-27.
  12. "Korean War 1950–53: Epilogue." Australian War Memorial: 2007-10-16. Nuoroda tikrinta 2007-11-12.
  13. "Departure of the French batallion." French newsreels archives (Les Actualités Françaises): 2003-11-05. Nuoroda tikrinta 2007-08-16.
  14. "South Africa in the Korean War." korean-war.com: November 20, 2006.
  15. Xu, Yan. "Korean War: In the View of Cost-effectiveness." Consulate-General of the People's Republic of China in New York. Nuoroda tikrinta 2007-08-16.
  16. BBC News | ASIA-PACIFIC | US cuts Korean war deaths

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka