Vileika

Tarpukariu Vileikos vardu buvo vadinama ir Vilniaus miesto dalis Naujoji Vilnia.

Vileika blrs. Вілейка, rus. Вилейка

Miesto cerkvė

Vileika 54°29′46″š. pl. 26°54′54″r. ilg. / 54.496°š. pl. 26.915°r. ilg. / 54.496; 26.915 (Vileika)Koordinatės: 54°29′46″š. pl. 26°54′54″r. ilg. / 54.496°š. pl. 26.915°r. ilg. / 54.496; 26.915 (Vileika)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Minsko sritis
Rajonas	Vileikos rajonas

Gyventojų (2022)	26 987

Tinklalapis	vileykainfo.by
Vikiteka	Vileika

Vileikà ^[1] (blrs. Вілейка, rus. Вилейка) – miestas šiaurės vakarų Baltarusijoje, 97 km į šiaurės vakarus nuo sostinės Minsko, dešiniajame Neries krante. Vileikos rajono centras. Išvystyta optinių prietaisų, mašinų remonto, medienos, maisto pramonė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą Vileika istoriniuose šaltiniuose paminėta 1460 m., 1635 m. Vladislovas Vaza už tarnybą Vileikos dvarą padovanojo Aleksandrui Korvinui Gosievskiui. Nuo 1795 m. turi miesto teises.^[2] Rusijos imperijos laikais buvo Vilniaus gubernijos Vileikos apskrities centras.^[3] Apie 1900 m. mieste buvo prieplauka prie Neries, ligoninė.^[4]

1973 m. užtvenkus Nerį prie miesto susidarė Vileikos tvenkinys.

Miestelio panorama 1871 m.
1896 m. planas
Karvių girdykla Neryje (iki Antrojo pasaulinio karo)
Geležinkelio stotis (1918 m.)
Henriko Senkevičiaus vardo gimnazija tarpukaryje

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vileika įsikūrusi etninėse lietuvių žemėse, nuo kurių į pietus XVI a. gyveno jotvingiai. Apie Vileiką (Smurgainių, Gervėčių, Svierių, Naručių, Dunilovo, Radaškonių ir kitose apylinkėse) lietuviškai buvo kalbama XVII–XX a. Čia yra lietuviškos kilmės vietovardžių, pavardžių.^[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 91
↑ Wilejka. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 464 psl. (lenk.)
↑ Вилейка. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892. (rus.)
↑ Vileika. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 1135

Wilejka – zabytki | zdjęcia // www.radzima.org
История // vileykainfo.by
Вилейка // globus.tut.by Archyvuota kopija 2020-05-23 iš Wayback Machine projekto.

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 91

[3] Wilejka. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 464 psl. (lenk.)

[4] Вилейка. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892. (rus.)

[5] Vileika. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 1135

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]