Vileika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tarpukariu Vileikos vardu buvo vadinama ir Vilniaus miesto dalis Naujoji Vilnia.
Vileika
blrs. Вілейка, rus. Вилейка
            
Miesto cerkvė
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Minsko sritis Minsko sritis
Rajonas Vileikos rajonas
Gyventojų (2022) 26 987
Tinklalapis vileykainfo.by
Vikiteka Vileika

Vileikà [1] (blrs. Вілейка, rus. Вилейка) – miestas šiaurės vakarų Baltarusijoje, 97 km į šiaurės vakarus nuo sostinės Minsko, dešiniajame Neries krante. Vileikos rajono centras. Išvystyta optinių prietaisų, mašinų remonto, medienos, maisto pramonė, yra Vileikos geležinkelio stotis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą Vileika istoriniuose šaltiniuose paminėta 1460 m. LDK laikais iki XVII a. buvo žinoma kaip Senasis Kuranecas (blrs. Стары Куранец). 1635 m. Vladislovas Vaza už tarnybą Vileikos dvarą padovanojo Aleksandrui Korvinui Gosievskiui. Nuo 1795 m. turi miesto teises.[2] Rusijos imperijos laikais buvo Vilniaus gubernijos Vileikos apskrities centras.[3] Apie 1900 m. mieste buvo prieplauka prie Neries, ligoninė.[4]

1973 m. užtvenkus Nerį prie miesto susidarė Vileikos tvenkinys.

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vileika įsikūrusi etninėse lietuvių žemėse, nuo kurių į pietus XVI a. gyveno jotvingiai. Apie Vileiką (Smurgainių, Gervėčių, Svierių, Naručių, Dunilovo, Radaškonių ir kitose apylinkėse) lietuviškai buvo kalbama XVII–XX a. Čia yra lietuviškos kilmės vietovardžių, pavardžių.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  2. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 91
  3. Wilejka. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 464 psl. (lenk.)
  4. Вилейка. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892. (rus.)
  5. Vileika. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 1135