Vileika
- Tarpukariu Vileikos vardu buvo vadinama ir Vilniaus miesto dalis Naujoji Vilnia.
Vileika blrs. Вілейка, rus. Вилейка | |
---|---|
![]() ![]() | |
Miesto cerkvė | |
Laiko juosta: (UTC+3) | |
Valstybė | ![]() |
Sritis | ![]() |
Rajonas | Vileikos rajonas |
Gyventojų | 26 987 |
Tinklalapis | vileykainfo.by |
![]() |
Vileika |
Vileikà [1] (blrs. Вілейка, rus. Вилейка) – miestas šiaurės vakarų Baltarusijoje, 97 km į šiaurės vakarus nuo sostinės Minsko, dešiniajame Neries krante. Vileikos rajono centras. Išvystyta optinių prietaisų, mašinų remonto, medienos, maisto pramonė.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmą kartą Vileika istoriniuose šaltiniuose paminėta 1460 m., 1635 m. Vladislovas Vaza už tarnybą Vileikos dvarą padovanojo Aleksandrui Korvinui Gosievskiui. Nuo 1795 m. turi miesto teises.[2] Rusijos imperijos laikais buvo Vilniaus gubernijos Vileikos apskrities centras.[3] Apie 1900 m. mieste buvo prieplauka prie Neries, ligoninė.[4]
1973 m. užtvenkus Nerį prie miesto susidarė Vileikos tvenkinys.
Karvių girdykla Neryje (iki Antrojo pasaulinio karo)
Henriko Senkevičiaus vardo gimnazija tarpukaryje
Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vileika įsikūrusi etninėse lietuvių žemėse, nuo kurių į pietus XVI a. gyveno jotvingiai. Apie Vileiką (Smurgainių, Gervėčių, Svierių, Naručių, Dunilovo, Radaškonių ir kitose apylinkėse) lietuviškai buvo kalbama XVII–XX a. Čia yra lietuviškos kilmės vietovardžių, pavardžių.[5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 91
- ↑ Wilejka. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 464 psl. (lenk.)
- ↑ Вилейка. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892. (rus.)
- ↑ Vileika. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 1135