Valažinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Valažinas
blrs. Валожын, rus. Воложин
            
Tiškevičių rūmai
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Minsko sritis Minsko sritis
Rajonas Valažino rajonas
Gyventojų (2022) 9 993
Vikiteka Valažinas

Valãžinas [1] (blrs. Валожын; arba Voložinas, rus. Воложин) – miestas vakarinėje Baltarusijos dalyje, 75 km į šiaurės vakarus nuo Minsko. Rajono centras. Yra bažnyčia, parkas, XIX a. išpuoselėtas Tiškevičių dvaras.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minimas nuo XIV amžiaus. XV–XVI a. priklausė kunigaikščiams Valažinskiams. Nuo 1551 m. Ašmenos apskrities miestelis, nuo 1567 m. jį valdė Radvilos, 1614 m. paveldėjo Sluškos. XVII a. pab. Valažino dvarai atiteko Polocko vaivadienei Marijai Denhoff. XVII a. pabaigoje Valažinas vėl perėjo Radvilų valdoms, nuo 1721 m. jį valdė Poniatovskiai, nuo 1738 m. Čartoriskiai, 1803 m. paveldėjo Tiškevičiai. 1681 m. pastatyta katalikų bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. Rusijos imperijos valdžia 1864 m. keršydama už sukilimą uždarė bernardinų vienuolyną, bažnyčią pavertė stačiatikių cerkve. Bažnyčios rūsyje buvo išlikę metaliniai grafų Tiškevičių karstai.

1806 m. atidaryta lietuviška Valažino ješiva, kurią įkūrė Vilniaus Gaono mokinys Chaimas Voložinas. Šioje akademijoje kasmet mokėsi po kelis šimtus mokinių, suvažiuojančių ne tik iš Lenkijos ir Lietuvos, bet ir iš Anglijos, Austrijos-Vengrijos, Egipto, Sirijos ir kitų kraštų.

XIX a. Valažinas buvo miestelis Ašmenos apskrityje, Valažino valsčiaus centras.[2] Pagal 1920 m. Lietuvos-Sovietų Rusijos sutartį per Valažiną buvo nustatyta šių valstybių siena, tačiau po Lenkijos okupacijos neįgyvendinta. 1940 m. gavo miesto teises.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  2. Wołożyn. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 910 psl. (lenk.)
  3. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 96