Minsko kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Менскае княства
Minsko kunigaikštystė
LDK dalinė kunigaikštystė 1320-1565
Blank.png
1101 – 1565 Alex K Grundwald flags 1410-03.svg
Location of
Rusios kunigaikštystės XII a.
Sostinė Minskas
Kalbos senoji slavų
Valdymo forma Monarchija
Minsko kunigaikščiai
 1101–1119 (pirmasis) Glebas Vseslavičius
Era Viduramžiai
 - Atskilo nuo Polocko 1101
 - Paversta Minsko vaivadija 1565 m.

Minsko kunigaikštystė (brus. Менскае княства) – XI a. – XIII a. senovės rusėnų, XIII a. – XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dalinė kunigaikštystė Berezinos, Drucės, Svisločiaus baseinuose, dab. Baltarusija, daugiausia Minsko sritis. Svarbiausi miestai: Borisovas (Barysovas), Druckas, Logožskas, Minskas, Zaslavlis.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvoji kunigaikštystės istorija iš dalies grindžiama legendomis paremtais istorijos šaltiniais ir atkuriama apytiksliai. Manoma, kunigaikštystė susikūrė XI a. pabaigoje kaip Polocko kunigaikštystės dalinė kunigaikštystė, kai 1101 m. Polocko kunigaikštis Vseslavas Breslavičius padalijo savo valdas sūnums į 6-7 dalis. Vieną iš tokių dalių gavo pirmasis kunigaikštis laikomas Glebas Vseslavičius (valdė 11041119 m.).

Valdant Glebui Vseslavičiui, kuris bandė išplėsti savo kunigaikštystę brolių valdų sąskaita, kunigaikštystė patyrė kelis siaubiamuosius žygius, o 1119 m. kunigaikštystę Kijevo didysis kunigaikštis Vladimiras Monomachas paėmė Glebą į nelaisvę, netrukus po to šis mirė. Kas valdė po to nėra aišku.

Vėlesniais laikais Minsko kunigaikštystė minima tik retkarčiais. 1146 m. Minske ėmė valdyti Glebo sūnus Rostislavas Glebovičius. Rostislavui ir jo palikuonims teko XII a. II pusėje kovoti su Vitebsko ir Drucko kunigaikščiais dėl hegemonijos Polocko žemėje. 1164 m. Volodarius Glebovičius sustiprino Minsko nepriklausomybę nuo Polocko sumušęs Polocko kunigaikščio Rogvolodo lietuvių kariauną. Pasak legendomis paremtų istorijos šaltinių, Volodaris Glebovičius 1167 m. užėmė Polocką.

Manoma, kunigaikštystei priklausė dab. suslavėjusios rytų baltų teritorijos netoli Minsko. Nuo XII a. pabaigos – XIII a. pradžios stiprėjo Lietuvių žemių konfederacijos, nuo XIII a. vidurio – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės įtaka kunigaikštystei. Manoma, 1249 m. Minsko ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės prie Minsko sumušė įsiveržusius mongolus–totorius. Į XIII a. pabaigą kunigaikštystė tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės vasale, ja išliko iki XIV a. trečio dešimtmečio. 1326 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pasiuntinybės į Naugardą narys buvo ir Minsko kunigaikštis Vasilius, iš to sprendžiama, kad Minsko kunigaikštystė buvo labiau integruota į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštytę. Tai buvo paskutinis šaltiniuose minimas Minsko kunigaikštis. 1413 m. Minsko kunigaikščius pakeitė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės didžiojo kunigaikščio vietininkai, 1565 m. įkurta Minsko vaivadija.[1]

Kunigaikščiai[taisyti | redaguoti kodą]

Minską valdė Riurikovičių Polocko atšakos atšaka, kurių pradininkas buvo Glebas Vseslavičius. Dėl to vietos kunigaikščių linija vadinama Glebovičiais.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Minsko kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 188 psl.