Karelai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Karelai
Karelės moterys
Karelės moterys
Gyventojų skaičius 73 000
Rusijos vėliava Rusija 60 815 (2010)[1]
Suomijos vėliava Suomija 10 000 (1994)[2]
Ukrainos vėliava Ukraina 1522 (2001)[3]
Estijos vėliava Estija 363 (2011)[4]
Baltarusijos vėliava Baltarusija 302 (2009)[5]Latvijos vėliava Latvija 192 (2018) [6]
Lietuvos vėliava Lietuva 39 (2011)[7]
Kalba (-os) karelų, rusų, suomių
Vėliava
Religijos stačiatikiai, liuteronai
Giminingos etninės grupės eilės tvarka artimiausi: suomiai, ižorai, vepsai, vodai, estai, lyviai

Karelai (karel. karjalaižet) – finougrų tauta, gyvenanti daugiausia Karelijos respublikoje (Rusijoje), taip pat Tverės srityje, Rytų Suomijoje. Kalba karelų kalba (Baltijos finų pogrupis, finougrų grupė). Rusijoje karelai daugiausia stačiatikiai, Suomijoje – liuteronai.

Kilmė ir istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Karelijos istorija.

Karelų etnogenezė dar nėra aiški. Viena hipotezė teigia, kad karelai susidarė iš vietinių genčių (korelų), gyvenusių Tikrojoje Karelijoje (dabartinė Pietų Karelija ir Karelijos sąsmauka), iš kur jie paplito link Baltosios jūros Pomorės ir už Onegos. Manoma, kad dabartiniai karelai susidarė sąveikaujant viduramžių karelams su vepsais ir samiais.[8] Dalis pastarųjų susiliejo su karelais, o karelai perėmė nemažai jų kalbos ir kultūros bruožų.

Karelai priklauso Baltosios jūros-Baltijos antropologiniams tipui, turinčiam labai mažai mongolidų priemaišų. Išsiskiria tik karelai, turintys samių (laponoidų antropologinis tipas) kraujo.

Karelų subetnosai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karelų etnosas skirstomas į subetnosus:

  • tikrieji karelai (Tikrojoje Karelijoje)
  • livikai (karel. liügilaizet) – daugiausia gyvena Oloneco Karelijoje.
  • liudikai (karel. lüüdilaizet) – daugiausia gyvena Paonegės Karelijoje.
  • Tverės karelai – dalis etnologų juos laiko ketvirtuoju karelų subetnosu, nes kalba ir tradicijomis gana smarkiai skiriasi nuo likusių karelų. Jie susidarė karelams iš Tikrosios Karelijos migruojant į pietus XVII a. dėl Švedijos vykdomos diskriminacijos.
  • Segozero karelai (rus. сегозерские карелы, лаппи) – Segozero ežero apylinkėse gyvenantys karelai, atsiradę iš su karelais susiliejusių samių (kitaip lapių), kurie išlaikė senąjį pavadinimą. Kalba ir kultūra nuo kitų karelų mažai skiriasi.
  • Suomijos karelai lappi (karel. lappi ar lappalaizet) – gyvena Suomijos Saimeno ežero pietinėje pakrantėje, Lappeenrantos miesto apylinkėse.

Suomijoje gyvenantys vakariniai karelai beveik visiškai asimiliavosi su suomiais. Suomių etnologai juos laiko jau suomiais. Patys vakariniai karelai save paprastai laiko suomiais karelais. Suomijos karelai ir Karelijos (Rusijos) karelai gana skiriasi kultūra, religija, tarmėmis. Jie dažnai laikomi giminingomis, bendros kilmės, bet jau skirtingomis etninėmis grupėmis. Skirtumai aptinkami maždaug nuo XIII a.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Russian census of 2010“. Gks.ru. Suarchyvuotas originalas (XLS) 2020-05-01. Nuoroda tikrinta 2017-03-12.
  2. Languages of Finland. „Finland“. Ethnologue.com. Nuoroda tikrinta 2017-03-12.
  3. „Ethnic composition of Ukraine 2001“. Pop-stat.mashke.org. Nuoroda tikrinta 2017-03-12.
  4. „RAHVASTIK RAHVUSE, SOO JA ELUKOHA JÄRGI, 31. DETSEMBER 2011“. Pub.stat.ee. Nuoroda tikrinta 2017-03-12.
  5. Национальный статистический комитет Республики Беларусь (PDF). Национальный статистический комитет Республики Беларусь (rusų). Национальный статистический комитет Республики Беларусь. Suarchyvuotas originalas (PDF) 18 October 2013. Nuoroda tikrinta 1 August 2012.
  6. „Latvijas iedzīvotāju sadalījums pēc nacionālā sastāva un valstiskās piederības (Datums=01.01.2018)“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2020-11-25. Nuoroda tikrinta 18 February 2018.
  7. „Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai“. Nuoroda tikrinta 18 February 2018.
  8. Ramūnas Trimakas. Karelai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]