Katalonai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Katalonai
Katalonai su baretinomis
Katalonai su baretinomis
Gyventojų skaičius 5,4–8,2 mln.
Populiacija šalyse Ispanijos vėliava Ispanija: ? (~7,5 mln.)
Prancūzijos vėliava Prancūzija: 0,25 mln.
Argentinos vėliava Argentina: 0,15 mln.
Brazilijos vėliava Brazilija: 70 tūkst.
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos: 50 tūkst.
Italijos vėliava Italija: 30 tūkst.
Meksikos vėliava Meksika: 30 tūkst.
Andoros vėliava Andora: 30 tūkst.
Kalba (-os) katalonų, t. p. ispanų, prancūzų
Vėliava Flag of Catalonia.svg
Religijos katalikybė
Giminingos etninės grupės prancūzai, italai, ispanai, galisai, portugalai, siciliečiai ir kt.
Commons-logo.svg Vikiteka: KatalonaiVikiteka

Katalonai (sav. catalans) – romanų kilmės tauta, gyvenanti daugiausia Katalonijoje. Populiacija – 5–8 mln. žmonių. Pagrindinės katalonų gyvenamos žemės driekiasi per Pirėnų pusiasalio šiaurės rytus – Ispanijos Katalonijos, Valensijos ir Balearų regionus, Andorą bei pietų Prancūziją, taip pat gyvena Sardinijoje (Algero mieste ir apylinkėse), išeivijoje JAV, Lotynų Amerikoje (ypač Argentinoje, Meksikoje, Venesueloje, Kuboje), Vokietijoje. Tiesa, save katalonais laiko daugiausia tik Katalonijos regiono gyventojai, o Valensijos, Aragono, Maljorkos katalonakalbiams gyventojams būdinga regioninė savimonė. Maljorkos katalonai šuetai yra krikštytų žydų palikuonys.

Katalonų kalba priklauso romanų kalboms, skiriamos 2 tarmių grupės – rytų (vidurio, Balearų, Rusiljono, Algerio) ir vakarų (Leridos ir Valensijos). Taip pat kalba ispaniškai. Raštas lotynų abėcėlės pagrindu. Pagal tikybą katalonai tradiciškai yra Romos katalikai.

Katalonų protėviai – iberų gentys, gyvenusios rytinėje ir pietrytinėje Pirėnų pusiasalio dalyje, I tūkstm. pr. m. e. Jie patyrė ženklias keltų, finikiečių, graikų įtakas, o valdant Romos imperijai – smarkiai romanizuoti. Etnolingvistinei katalonų savimonei pagrindus padėjo VIII a. frankų užkariavimas, kai Katalonija glaudžiai susijo su pietų Prancūzija. XII a. didžiuma Katalonijos pateko į Aragono karalystę, o XV a. buvo įjungta į Ispanijos karalystę, nors išlaikė dalinį savarankiškumą.

Nuo XVIII a. Ispanijos centralizacinė politika pasireiškė prievarta kastilizuodama katalonus, katalonų kalba buvo išstumta iš viešosios erdvės ir paliko vartojama buitiniame lygmenyje. Nuo XIX a. ėmė kilti katalonų nacionalizmas, susiklostė šiuolaikinė literatūrinė katalonų kalba. Nors XX a. 4-ajame dešimtmetyje katalonai išsikovojo autonomiją, ji, valdant Fransiskui Frankui buvo atšaukta ir grąžinta tik 1977 m. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio autonomiją įgijo ir kitos katalonakalbės Ispanijos sritys – Valensija, Balearai, Aragonas. Katalonų kalba įsitvirtino kaip oficiali Katalonijos kalba. XXI a. pr. kilo judėjimas dėl krašto nepriklausomybės.

Katalonai verčiasi pramone, paslaugomis, žemės ūkiu. Tradiciniai amatai – stiklo ir keramikos dirbinių gamyba, meninė kalyba, medžio drožyba, pynimas.

Kaimiškose vietovėse gyvena tiek vienkiemiuose, tiek kaimuose. Katalonijos pietuose kaimai didesni. Iki XX a. katalonų valstiečiai statydinosi dviaukščius akmeninius namus, dažnai su vidine galerija (masija). Valensijos krašto tradicinis būstas – baraka. Tai stačiakampis vienaukštis statinys su dvišlaičiu nendriniu stogu; pintos sienos aptepamos moliu ir nubalinamos.

Dalis katalonų tautinio rūbo dalių tapo tautinės savipratos simboliais. Vienas iš tokių aprangos elementų – baretina. Tai vyriškas galvos apdangalas – raudona arba violetinė kepurė su plačiu galu, atlenkiamu į priekį arba į šoną. Valensijoje ir Balearuose vyrai nešiodavo palaidines, suveržiamas iš šono arba pakaušyje, šiaudinę arba fetrinę skrybėlę. Būdinga kostiumo detalė – ažūrinis tinklelis gandaja (galvos dangalas), pas moteris – ažūrinės rankovės nuo alkūnės iki riešo. Moterų rūbas siuvamas iš ryškios ir margos (ypač Valensijoje) medžiagos. Jį tradiciškai sudaro trumpas sijonas su prikyšte, palaidinė trumpomis rankovėmis, šalis ties krūtine perkryžiuotais galais. Balearuose moterys galvą dengdavo apskrita arba batistine skarele, besileidžiančia ant pečių. Patį senoviškiausią kostiumą išlaikė Ibisos gyventojos – tai ilgas klostuotas sijonas ir keletas stambių vėrinių. Vyrai nešiodavo tiek plačias (Valensijoje ir Balearuose), tiek trumpas (iki kelių) vienspalves arba juostuotas (Balearuose) kelnes, plačius arba siaurus marškinius, liemenę ir striukę. Vietoje palto dažnai įsisupdavo į juostuotą arba languotą avikailio apsiaustą, papuoštą kutais. Mūvėdavo sandalus arba odines kurpes.

Katalonų tautiniu valgiu laikoma eskudelija – makaronai su sultiniu, kuriame virė mėsa, pupelės ir bulvės, kurios patiekiamos kaip atskiras patiekalas kornadalija. Valensijos krašte dažnai ruošiama paelja – ryžiai su mėsa, žuvimi, daržovėmis arba vaisiais.

Tradiciniai katalonų šokiai (sardana, bolangera ir kt.) pasižymi tuo, kad šokėjai juda ratu pagal orkestro (koblos) muziką.

Katalonų religinis centras yra senovinis Monserato vienuolynas. Jo lankymas parodo ištikimybę savo tautiškumui. Taip pat svarbūs yra katalonų kultūros veikėjų metinių minėjimai, atgaivinti gėlių žaidimai, nuo 1859 m. rengiamas geriausio literatūros veikalo katalonų kalba konkursas.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Каталонцы,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.