Nencai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Nencai
Berniukas nencas
Berniukas nencas
Gyventojų skaičius ~41 000
Populiacija šalyse Rusijos vėliava Rusija:
   41 302 (2002)
Kalba (-os) nencų kalba; rusų kalba
Religijos stačiatikybė; šamanizmas
Giminingos etninės grupės kitos samodų tautos

Nencai (nenc. ненэця; rus. ненцы, самоеды, юраки) – vietinė šiaurės Sibiro tauta, gyvenanti Arkties vandenyno pakrantėje pradedant Kanino pusiasaliu ir baigiant Taimyru (Rusija), priklausanti Uralo kalbų šeimos samodų šakai.

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgą laiką nencus vadino samojedais (rus. самоед 'saviėdis'). Šis paniekinamai skambantis pavadinimas atsirado iškraipius nencų savivardį saamod ar saamid (samodų kalbų priesaga -d reiškia daugiskaitą). XIX a. rusų etnografinėje literatūroje nencus vadino Samojad' (Самоядь) , Samod' (Самодь), samodiečiai (самодийцы). Anglų kalboje buvo vartojamas pavadinimas Samodi.

Pavadinimas Samojad' (Самоядь) rusų kalboje gali būti iššifruotas kaip sudarytas iš dviejų žodžių: samo- (само- 'pats; save') + ėd (ед 'ėdantis, valgantis'). Dėl tokios įžeidžiančios šifruotės XX a. pavadinimas samojedai buvo pakeistas į nencai, kuris reiškia 'žmonės'.

Senuosiuose rusiškuose dokumentuose samojedais vadino ne tik nencus, bet ir kitų Šiaurės Sibiro tautų (nganasanų, encų, selkupų), kalbančių samodų kalbomis, atstovus.

Nencų gyvenimo būdas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nencų šeima tradiciniame čiume (palapinėje)

Nencai sudaro tris grupes, kurios skiriasi savo gyvenimo būdu:

  • tundros nencai – gyvena tolimoje šiaurėje
  • miškų nencai (Chandejarai)
  • sukomėję nencai (jaranai) – susidarė nencams susiliejant su komiais ižmiečiais.

Manoma, kad nencai į šiaurę atkeliavo iš labiau pietinių kraštų dar pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį. Jie apsistojo tarp Kanino ir Taimyro pusiasialių, ties Obe ir Jenisiejumi. Vieni apsigyveno mažomis bendruomenėmis ir užsiėmė žemdirbyste, kiti liko klajokliais medžiotojais ir elnininkais. Jie augino samojedų veislės šunis, kurie padėdavo ganyti elnius, traukti roges, medžioti ir tiesiog išgyventi. Šiuos šunis vėliau plačiai naudojo poliarinėse ekspedicijose.

Tradicinė nencų kultūra buvo šamanistinės ir animistinė. Nencų šamanai vadinosi tadibjos.

Nencų visuomenė buvo organizuota klanais.

Tradicinis verslas – kaimeninė elnininkystė. Auginamus šiaurės elnius jie naudoja ir kaip kinkomus gyvulius, kurie traukia roges. Jamalo pusiasalyje keli tūkstančiai klajojančių nencų elnininkų augina apie 500 000 šiaurės elnių.

Tarybiniais metais buvo bandoma klajoklius nencus paversti sėsliais. Jie buvo apgyvendinami ūkiuose, vaikai – mokomi internatinėse mokyklose, kas menkino jų kultūrinį tapatumą.
Perimdami sėslų gyvenimo būdą jie ėmė įsisavinti jiems anksčiau nebūdingas profesijas. Konstantinas Pankovas tapo garsiu dailininku, Jurijus Vela – pirmuoju rašytoju (nors ir toliau klajojo kaip elnininkas) nencų kalba.