Ižorai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ižorai
Izorskiy kostum endXVIII.png
Gyventojų skaičius ~266
Populiacija šalyse Rusija Rusija:
266 (2010 m.)

Estija Estija:
62 (2000 m.)

Kalba (-os) rusų, ižorų
Vėliava Flag igora.svg
Religijos stačiatikybė
Giminingos etninės grupės vodai, estai
Commons-logo.svg Vikiteka: IžoraiVikiteka

Ižorai (ižorų kalba: inkeroin, ižora, ižoralain; rus. Ижо́ра) – praktiškai išnykusi finų tauta, gyvenanti Ingrijoje, žemėse į pietryčius nuo Sankt Peterburgo. Ižorai kalbėjo ižorų kalba, kuri yra praktiškai išnykusi. Ja kalbančių yra apie 300 žmonių.

Ižorai, kaip ir vodai, yra stačiatikiai. Jie nepainiotini su ingermanlandais (ingrais), kurie kalba suomių kalba ir yra liuteronai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ižorų tradicinis arealas yra Ingrijos rytinė dalis, apimanti Karelijos sąsmauką ir teitorijas į pietvakarius nuo Ladogos ežero. XII a. etnosas formavosi Ižorų žemės pagrindu. Ši žemė pateko į Naugardo respublikos įtaką, dėl ko jos gyventojai priėmė provoslavų tikėjimą. 1240 m. minimas ižorų kunigaikštis Pelgusijus, kovojęs su atėjūnais švedais.

Kraustantis į šį regioną rytų slavų gentims (daugiausia Ilmenio slovėnams), ižorų gentys ėmė pamažu slavėti, perėmė slaviškus vardus bei pavardes. Nepaisant to, jie išlaikė savo finougrišką kalbą. XVI a. jie vis dar sudarė didžiumą Vodų piatinos gyventojų.

XVII a. ižorus valdė Švedija, kuri juos persekiojo dėl pravoslavų tikėjimo. Dėl tos priežasties daug ižorų buvo priversti migruoti, kur susimaišė su rusais ir jų skaičius krašte ženkliai sumažėjo. Tuo metu ižorai savo krašte jau tapo mažuma, o juos nustelbė suomiškai kalbantys kolonistai ingermanlandai.

1732 m., kuomet Ingrija sugrįžo Rusijai, atliktas pirmasis krašto gyventojų surašymas, ir tuo metu buvo priskaičiuojama 14,5 tūkst. ižorų. Gana panašus ižorų skaičius išsilaikė iki pat 1930 m. Per XIX a. buvo surinktas ižorų folkloras, vadinamosios runo sakmės, kurios saugotos liaudies dainių. Jis stipriai papildė suomių ir karelų sakmes ir leido atkurti Kalevalos epą.

Didžiausias smūgis ižorams buvo suduotas TSRS laikais, kuomet nuo 1930 m. prieš juos buvo vykdomas persekiojimas. Vien 1935 m. pusė jų buvo ištremti į Sibirą, kur sparčiai asimiliavosi. 1960 m. bebuvo likę vos 1000 ižorų. Likusieji gana greitai praranda savo kalbą ir tapatybę.

Per 2010 m. gyventojų surašymą Rusijoje save ižorais laikė 266 žmonės. Tik apie pusė jų moka ižorų kalbą, ir tai daugiausia vyresniojo amžiaus. Paskutinės ižorų salos yra Ust-lugo ir Vistino kaimai. Estijoje 2000 m. suskaičiuoti 62 ižorai, iš kurių tik 19 mokėjo ižoriškai.

Ižorų skaičiaus dinamika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]