Čiukčiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Čiukčiai
Uelen residents 1913.JPG
Gyventojų skaičius 14 000
Populiacija šalyse Rusija
Kalba (-os) čiukčių, rusų
Religijos šamanizmas, stačiatikybė
Giminingos etninės grupės Kitos Čiukčių-Kamčiatkos regiono tautos
Commons-logo.svg Vikiteka: ČiukčiaiVikiteka

Čiukčiai (Ч‘УКЧИ, лыгъо равэтлъан) (tikrieji žmonės) – negausi tauta, gyvenanti Rusijos teritorijoje – nuo Beringo jūros iki Indigirkos upės ir nuo Arkties vandenyno iki Anadyriaus ir Aniujaus upių.

Pavadinimas čiukčiai, kuriuo juos vadina rusai, jakutai ir lamutai – tai iškraipytas čiukčių žodis „čauču“ (turtingas elnių). Čiukčių kaimynai – jukagyrai, lamutai, jakutai ir eskimai. Savo išvaizda čiukčiai panašiausi į jakutus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą su rusais čiukčiai susidūrė dar XVII amžiuje. 1644 m. kazokas Staduchinas (Стадухин) pirmasis pranešė žinias apie juos į Jakutską, Nižnekolymske įkūrė tvirtovę. Kitados čiukčiai laisvai klajodavo į rytus ir į vakarus nuo Kolymos upės, plėšikavo koriakų ir kitų tautų žemėse. Koriakai bijodavo čiukčių, vadinadvo juos „žiauriais kariais iš rytų“.

1660 m. rusai prie Čiukotkos vartų įkūrė medinį fortą, pavadintą Anadyrskiu. Įvyko keletas ginkluotų susidūrimų tarp rusų ir čiukčių. Po įnirtingų kautynių su rusais, čiukčiai visam laikui paliko kairįjį Kolymos krantą. Nuo to laiko daugiau kaip šimtą metų čiukčiai ir rusai kovojo tarpusavyje.

1729 m. rusų armijos kapitonas Pavluckis ir kazokų vadas Šestakovas pradėjo Čiukotkos užkariavimą. Jie turėjo 400 rusų su šaunamaisiais ginklais ir net pabūklais, bei apie du tūkstančius jukagirų ir koriakų. Skaičiuojama, kad iš viso čiukčių gyventojų šiuo metu buvo 7 tūkst. su moterimis ir vaikais. 1730 m. Šestakovas buvo nugalėtas ir nužudytas. 1747 m. Pavluckis taip pat buvo nugalėtas ir nužudytas. 1759 m. čiukčiai apgulė Anadyrskio fortą.

Nuo 1763 m. Rusijos valdove buvo Jekaterina Didžioji. Tuo metu Anadysko forto išlaikymas kainavo apie 1 380 000 rublių, o mokesčių surinkdavo tik 29 150 rublių. Carienė įsakė iškeldinti forto gyventojus ir sunaikinti patį fortą. Užuot kovojusi su čiukčiais, carienė įsakė su jais prekiauti. 1770 m., kai krito Anadyriaus tvirtovė, čiukčiai ėmė draugiškiau žiūrėti į rusus ir palaipsniui net ėmė su jais prekiauti. 1775 m. prie Angarkos upės (Didžiojo Aniujaus intako) buvo pastatyta nedidelė Angaros tvirtovė, kurią saugojo kazokai ir kuri buvo skirta prekybai su čiukčiais. 1848 m. ši prekybinė mugė buvo perkelta į Aniujaus tvirtovę, kuri iki XIX a. pradžios (kol buvo tik vienas prekybinis kelias į Jakutską sausuma) liko stambiausia prekybine vieta tame krašte. Ši mugė sunyko, Beringo sąsiauryje pasirodžius amerikiečių banginių medžiotojams bei ėmus kursuoti prekybiniams laivams.

Gyvenimo būdas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiriami du čiukčių ūkiniai kultūriniai tipai:

  • sėslūs pajūrio gyventojai, užsiimantys jūros gyvūnų medžiokle;
  • klajokliai elnių augintojai.

Tai tipiška arktinė kultūra. Santuokos ir vaikų skaičius priklauso nuo gamtos – nuo esamų gamtinių išteklių, pvz., kiek užauginama elnių. Žmonių populiacija priklauso nuo elnių populiacijos. Tyrinėtojų nuomone, čiukčių populiacija stabili, prisitaikiusi prie gyvenamosios aplinkos, bet lengvai pažeidžiama, greitai miršta nuo alkoholizmo. Čiukčiai giminingi eskimams – jie juos vadina „inuitais“.

Čiukčiai iš elnių kailių daro drabužius, dengia būstus. Vienoje gyvenvietėje yra iki 10 jarangų (čiukčių gyvenamasis pastatas, palapinė iš kailio). Vakarinėje gyvenvietės pusėje gyvena vadas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]