Brazilai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Brazilai
Brazilų jaunuoliai iš Bahijos
Brazilų jaunuoliai iš Bahijos
Gyventojų skaičius >200 mln.
Populiacija šalyse Brazilijos vėliava Brazilija: 190 mln.
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos: 1,3 mln.
Paragvajaus vėliava Paragvajus: 0,35 mln.
Japonijos vėliava Japonija: 0,17 mln.
Portugalijos vėliava Portugalija: 0,16 mln.
Ispanijos vėliava Ispanija: 0,12 mln.
Kalba (-os) portugalų (Brazilijos portugalų kalba)
Religijos krikščionybė (katalikybė, protestantizmas), umbanda ir kt. afrikietiški tikėjimai, spiritualizmas ir kt.
Giminingos etninės grupės portugalai, Brazilijos indėnai, jorubai, ambundai, eviai ir kt.; kolumbiečiai, ekvadoriečiai, paragvajiečiai, urugvajiečiai ir kt. Lotynų Amerikos tautos
Commons-logo.svg Vikiteka: BrazilaiVikiteka

Brazilai (portug. brasileiros) – daugiakultūrė tauta, susiklosčiusi Brazilijos valstybėje. Populiacija – virš 200 mln. žmonių, iš kurių dauguma gyvena Brazilijoje; kiti – išeivijoje JAV, Europoje, aplinkinėse šalyse, Japonijoje, Australijoje ir kt. Apie pusė brazilų yra europietiškos kilmės, 20 % – maišytos kilmės (metisai, mulatai), 30 % – juodaodžiai ir indėnai. Kalba portugalų kalbos braziliška atmaina (pagrindinės tarmės – šiaurės, šiaurės rytų ir pietų). Taip pat yra kalbančių ispaniškai ar maišyta portuñol kalba (pasieniuose), tarp indėniškos kilmės brazilų paplitusios maišytos kalbos, pvz., lingva žeral. Tarp afrikietiškos kilmės brazilų pasitaiko jorubų ir kimbundų kalbų atlikuonių. Dauguma tikinčiųjų – krikščionys katalikai (64 %), protestantai (22 %, baptistai, metodistai, sekmininkai ir kt.), paplitę naujieji religiniai judėjimai, rytų religijos, afrikietiškos tradicijos (umbanda) ir kt.

Brazilai pasiekę ženklų tautinės santalkos lygmenį, bet dalis ją sudarančių etninių grupių tebeturi išlaikiusios savitą tautinę tapatybę: tai visų pirma dalis indėnų, išeivių iš Europos, Brazilijos japonai. Dažnai šios tautinės bendruomenės išlaikiusios savo kalbą, religiją, dalį papročių.

Brazilai – ypač įvairiarasė tauta. Jos klostymęsi dalyvavo visos pagrindinės pasaulio rasės. Čia persimaišė vietiniai Brazilijos gyventojai indėnai (tupiai-gvaraniai, aravakai, karibai, že ir kt.), baltieji portugalų kolonistų ainiai kreolai (nuo XVI a., jiems priklauso ženkli dalis mišrios kilmės žmonių), juodaodžiai (nuo XVI a. vid.). Maišantis šioms rasėms susidarė keletas pereinamųjų rasių: mulatai (juodaodžių ir baltųjų palikuonys), metisai (caboclo, paprastai portugalų vyrų ir indėnių moterų vaikai), pardo (cafuzo, indėnų ir juodaodžių palikuonys).

Juodaodžiai brazilai yra afrikiečių vergų, gabentų dirbti į plantacijas, palikuonys. Dauguma jų kilę iš Vakarų Afrikos tautų – jorubų, evių, tvi, hausų, taip pat iš bantų (ypač Angolos). Vyrai dirbo daugiausia cukraus plantacijose, o moterys neretai tapdavo stambių žemvaldžių sugulovėmis. Jų vaikai maišėsi su baltaisiais, metisais ir sudarė atskirą rasinį-visuomeninį brazilų sluoksnį.

Savitas brazilų visuomenės darinys yra sertanežai (sertanejos) – tai Brazilijos vidinių sausringų plokštikalnių (Sertano) gyventojai. Į šias sritis kėlėsi tiek prasigyvenę portugalai, tiek iš vergijos pabėgę juodaodžiai, be to, čia laikėsi didelės indėnų bendruomenės. Šios rasės susilydė į vientisą rasinį tipą su ryškiais indėniškais antropologiniais bruožais. Daugumą krašto gyventojų sudarė piemenys. Susiklostė savita sertanežų tarmė ir muzika.

Indėnų ir juodaodžių mišrūs palikuonys (pardo, cafuzo) gimdavo daugiausia miestuose. Laisvieji juodaodžiai dažnai siekdavo „pašviesinti“ savo giminės odą per santuokas su indėnėmis, nes indėniškos ar metisiškos kilmės gyventojai buvo palankiau vertinami baltųjų, negu juodaodžiai ar mulatai. Metropolinė valdžia juridiškai palaikė gyventojų skirtį, įtvirtino baltųjų kolonistų valdžią prieš „spalvotuosius“, tačiau auganti krašto ekonomika, plėtra vis labiau glaudino ryšius tarp skirtingų rasių ir didino tautinę savivoką. Brazilijai kovojant dėl nepriklausomybės dalyvavo visų rasių atstovai, rasinė-socialinė skyra sumenko. 1888 m. panaikinta vergovė, 1889 m. Brazilijos nepriklausomybė, pramonės vystymasis sulydė brazilus į gana vientisą tautą. Brazilų tautėjimas dar labiau sustiprėjo XX a. 3–5 dešimtmečiais.

XIX–XX a. į Braziliją plūstelėjo išeivių iš Europos banga: vėl ėmė keltis portugalai, taip pat atvyko daug italų, ispanų, vokiečių, anglų, airių, švedų, norvegų, lietuvių, žydų aškenazių ir kt. Taip pat atsikėlė ženklus skaičius libaniečių, japonų, kinų, korėjiečių.

Baltieji brazilai vyrauja pietryčiuose, vidurinėse ir vakarinėse srityse, nors spartus gyventojų kėlimasis į šalies vidurį ir vakarus XX a. paskatino ir ten didesnį rasių maišymąsi. Juodaodžių daugiausia šiaurės rytuose. Jie dažnai išlaikę afrikietiškos kultūros bruožų – savitą virtuvę, šokius, muziką, būstus, tikybos elementus. Šiaurėje, Amazonijoje būdingi metisai bei indėniškos kilmės gyventojai.

Maišantis daugeliui skirtingų kultūrų susiklostė išskirtinė brazilų kultūra – joje persilieja indėniškų ir afrikietiškų pasakų motyvai, legendos apie žygius į Brazilijos gilumą. Muzikinė tradicija ir šokiai ypač paveikti juodaodžių kultūros[1] – iš jų tarpo kilo tokie brazilų kultūros reiškiniai kaip samba, kapoeira, Mardi Gras karnavalas ir kt.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Бразильцы,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.