Rutulai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Rutulai
Gyventojų skaičius ~100 000
Populiacija šalyse Rusijos vėliava Rusija (2010 m.): 35 240

Azerbaidžano vėliava Azerbaidžanas: 17 000
Turkijos vėliava Turkija

Kalba (-os) rutulų
Religijos islamas (sunizmas)
Giminingos etninės grupės lezginai, arčinai, buduchiai, agulai, tabasaranai, kitos Kaukazo tautos
Commons-logo.svg Vikiteka: RutulaiVikiteka

Rutulai (sav. мыхIаІбыр) – Kaukazo tauta. Gyvena Rusijoje, pietų Dagestane (daugiausia Rutulo rajone) ir šiaurės Azerbaidžane (Šekio, Kacho raj.). Taip pat yra gyvenančių kitur Rusijoje (Stavropolio kr., Rostovo sr.), Ukrainoje, Gruzijoje, Turkijoje. Bendra populiacija – ~100 tūkst. žmonių. Šneka rutulų kalba, priklausančia šiaurės rytų Kaukazo kalbų šeimai, kuri turi daug tarmių: Muchado, Šinazo, Miuchreko, Ichreko, Borčino–Chnovo. Išpažįsta islamą (sunitai).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rutulų gyvenvietė Šinazas

Ankstyvoji rutulų istorija susijusi su Kaukazo Albanija, į kurios sudėtį pateko ir Dagestano tautos. Rutulų gyvenama žemė buvo žinoma kaip gelų kraštas. XVI a. sudarė gyvenviečių sąjungą. 1812 m. užkariauti Rusijos.

Verslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rutulai verčiasi daugiausia gyvulininkyste (galvijų, avių auginimas) ir žemdirbyste (kviečiai, rugiai, miežiai, soros). Namudiniai verslai – gelumbės, kilimų gamyba, veltinių vėlimas, vilnonės avalynės gamyba, puodininkystė nenaudojant žiedimo rato, akmens, vario, sidabro apdirbimas.

Buitis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvenvietės kūrėsi sunkiai prieinamose vietovėse. Aūlai įtvirtinti – su storomis sienomis, signaliniais ir gynybiniais bokštais. Seniausi rutulų namai būdavo vienaaukščiai, vieno kambario, akmeniniai, atskirti nuo ūkinių statinių. Taip pat būta vieno arba dviejų aukštų namų su kiemu.

Apranga panaši į lezginų. Virtuvėje vyrauja miltiniai, mėsos, pieno patiekalai. Valgomi įvairių pavidalų ir dydžių chinkaliai, sorų ir grūstų miltų košės, virtiniai su įvairiais įdarais.

Papročiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdinga mažoji šeima, nors XIX–XX a. dar buvo gyvenančių išplėstinėmis šeimomis.

Svarbiausia tautinė šventė – er. Ji žymi pavasario ir kalendorinių metų pradžią. Išlikęs turtingas folkloras: pasakos, legendos, apeiginės dainos, posakiai, patarlės, „bardinė“ poezija.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Энциклопедия «Народы и религии мира», М.-1998

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]