Čerkesai
| čerkesai | |
|---|---|
 |
|
| Gyventojų skaičius | ~ 3 000 000 |
| Populiacija šalyse |  Turkija: 2 000 000
|
| Kalba (-os) | čerkesų tarmės, kabardinų, rusų, turkų, arabų |
| Religijos | islamas |
| Giminingos etninės grupės | abchazai, abazai |
-
- Apie kaimą Lenkijoje žr. Čerkesai (kaimas).
Čerkesai (адыгэ) – tradicinis, bendras šiaurės vakarų Kaukaze gyvenančių autochtonų kalniečių genčių ar tautelių pavadinimas. Etnonimas čerkesai naudojamas vakarų Europoje, Turkijoje, Izraelyje, arabų šalyse, naudotas ikirevoliucinėje Rusijoje. Įvardijimas čerkesai kaip bendras tautybės pavadinimas šiuo metu nenaudojamas dabartinėje Rusijoje ir kitose šalyse, kur naudojama per Tarybų Sąjungą (taigi ir Lietuvoje) atėjusi terminija.
Plačiąja prasme prie čerkesų yra priskiriami ir kabardinai. Tokiu atveju skaičiuojama, kad yra 12 čerkesų genčių:
- Abadzechai
- Beslenėjai
- Bžeduchai
- Jegeruhajai
- Hatukajai
- Kabardinai
- Memhegai
- Natuhajai
- Šapsugai
- Temirgojai
- Ubichai
- Žanejai
Siaurąja prasme prie čerkesų kabardinai nepriskiriami. Senesniais laikais (iki XIX a.) prie čerkesų taip pat buvo priskiriami ir abchazai (kartu su abazais). Kartais, vėlgi klaidingai karačiajai buvo priskiriami prie čerkesų, tiurkų kalbose kara reiškia juodas, tad karačiajai reiškia juodieji čerkesai. XIX a. Rusijai užkariavus čerkesų gyvenamas teritorijas ir artimiau susipažinus įsigalėjo siauresnis požiūris. Taip atsitiko nes Rusija dar nuo XVI a. turėjo ryšių su Kabarda, kuri buvo atskiras politinis vienetas, tuo tarpu likę čerkesai niekada valstybės nesukūrė.
Turinys |
Įvardijimų painiava[taisyti]
Tradicinis įvardijimas yra čerkesai. Pavadinimas atėjo iš rusų kalbos – čerkesy (Черкесы). Į rusų kalbą pateko iš tiurkų kalbų žodžio çerkes. Į pastarąsias kalbas pateko iš osetinų kalbos žodžio cerges, t. y. erelis.[1] Vakarų Europoje čerkesai yra įvardijami iš italų kalbos kilusių vardu circassi: anglų kalboje – circassians, prancūzų kalboje circassienes ir t. t.
Apie 1930 metus Tarybų Sąjungoje vykdant sunkiai suvokiamą nacionalinę politiką: tradiciniai rusiški tautybių pavadinimai buvo keičiami į naujadarus – dažniausiai už pagrindą imant endonimus. Taip buvo kuriamos dirbtinės tautybės – čerkesai gyvenantys dabartinėje Adygėjos respublikoje, buvo rusų kalboje pavadinti adygais arba adygėjais (Адыгейцы). Tuo tarpu dabartinėje Karačiajų Čerkesijos respublikoje gyvenanti viena iš čerkesų genčių – beslenėjai, gyvenantys pramaišiui su kabardinais prie Kubanės upės, buvo palikti vadinti čerkesais (Черкесы), nors abiejų šių grupių bendrasis savivardis yra tas pats – adyge. Pavyzdžiui, vykdant 1926 m. surašymą Tarybų Sąjungoje tokia tautybė adygai išvis neužfiksuota, o pačių čerkesų suskaičiuota 33 938 asmenys.[2] Kabardinai skaičiuoti atskirai. Šitokia pozicija, kad čerkesai, adygai ir kabardinai yra atskirai gyvenančios tautos, tebenaudojama ir dabartinėje Rusijoje. Toks požiūris buvo naudojamas ir Lietuvos TSR.[3]
Turkijoje, Izraelyje, Arabų šalyse, kur gyvena absoliuti dauguma pasaulio čerkesų (iki 90%), visos 12 genčių suvokiamos ir vadinamos bendru pavadinimu – čerkesai.
Šiuo metu Rusijoje oficialiai čerkesai laikomi tik gyvenantys Karačiajų Čerkesijos respublikoje ar iš jos kilę. Tokiu atveju čerkesų suskaičiuojami 60 517 asmenys.[4]. Rusijoje vyksta čerkesų judėjimas siekiu susigrąžinti tradicinį egzonimą naudojama visame pasaulyje ir naudotą Rusijoje iki XX amžiaus 4 dešimtmečio.
Buitis, kultūra[taisyti]
Nacionalinis vyrų apdaras – čerkesė, moterys dėvi ilgas raštuotas sukneles. Tradiciškai laikosi paprotinės teisės, kraujo keršto, labai gerbia senolius.
Čerkesai Lietuvoje[taisyti]
Lietuvoje paplitusi pavardė Čerkesas neturi nieko bendro su Kaukazo čerkesais. Pavardė kilusi iš 16-17 amžiuose Rusijoje vartoto įvardijimo черкасы naudoto įvardyti dabartiniams ukrainiečiams, tuomet kazokams gyvenusiems prie Čerkasų miesto.
Šaltiniai[taisyti]
- ↑ Max Vasmer. Etimologičeskij slovar russkogo jazyka. T.4. Moskva: Progress, 1987. P 434
- ↑ http://demoscope.ru/weekly/ssp/ussr_nac_26.php
- ↑ Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija. Čerkesai. Vilnius: Mokslas, 1977. P. 483
- ↑ http://www.perepis2002.ru/ct/doc/TOM_04_01.xls
Literatūra[taisyti]
- Шеншин Д.Ф. (2007). Что было, то было... (Документальная повесть). Воронеж, 2007. ISBN 5-89981-456-X.
- „Самоназвание - адыге, иноназвание - черкес“ [1]
|
|||||||||||||||||||
