Estai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Estai
Estai nacionaliniais kostiumais
Estai nacionaliniais kostiumais
Gyventojų skaičius 1 100 000
Populiacija šalyse Flag of Estonia.svg Estija:
  922 398[1]

Flag of Finland.svg Suomija:
  29 080[2]
Flag of the United States.svg JAV:
  25 034
Flag of Canada.svg Kanada:
  23 930[3]
Flag of Russia.svg Rusija:
  24 000
Flag of Sweden.svg Švedija:
  23 000
Flag of the United Kingdom.svg Jungtinė Karalystė:
  14 000[4]
Flag of Australia.svg Australija:
  7 543[5]
Flag of Germany.svg Vokietija:
  5 000
Flag of Norway.svg Norvegija:
  2 871[6]
Flag of Ukraine.svg Ukraina:
  2 868[7]
Flag of Ireland.svg Airija:
  2 373[8]
Flag of Latvia.svg Latvija:
  2 336[9]
Flag of Belgium.svg Belgija:
  2 000[10]

Kalba (-os) estų, veru
Religijos liuteronybė, ateizmas
Giminingos etninės grupės eilės tvarka artimiausi: vodai, lyviai, suomiai, ižorai, karelai, vepsai

Estai (est. eestlased) – tauta, priklausanti finougrų šeimos finų grupei; artimi suomiams. Gyvena daugiausia Estijoje ir kalba estų kalba. Nors tradiciškai estai grupuojami su Baltijos šalimis – Latvija ir Lietuva – iš tiesų jie lingvistiškai ir etniškai nesusiję.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistoriniai laikai[taisyti | redaguoti kodą]

Estijos teritorijoje žmonės pirmą kartą apsigyveno prieš 10 000 metų, kai iš ten pasitraukė ledynas. Nors nėra tiksliai žinoma kokia kalba kalbėjo pirmieji gyventojai, tačiau manoma, kad finougrų kalbos atstovai, iš kurių kilo dabartinė estų kalba, ten atsikėlė prieš 5000 metų[11] Kita vertus, kai kurie lingvistai mano, kad finougrai į šią teritoriją atsikėlė tik ankstyvajame bronzos amžiuje, 1800 m. pr. m. e.[12][13]

Maždaug iki XIX amžiaus vidurio, estai save vadino Maarahvas tautovardžiu, kas reikštų – žemės žmonės. Ir tik nuo XIX amžiaus antrosios pusės, estai save ėmė vadintis dabar mums visiems žinomu eestlased (estai) tautovardžiu[14]. Pavadinimas Eesti, arba Estija, siejamas su Aesti (aisčiai), kurį 98 m. panaudojo romėnų istorikas Tacitas, įvardindamas tautas, gyvenančias į šiaurės rytus nuo Vyslos.

Pirma išlikusi estų kalbos knyga parašyta 1525 m., o seniausi estų kalbos pavyzdžiai yra XIII a. kronikose.

Tautinė savimonė[taisyti | redaguoti kodą]

Nors estų tautinė savimonė išplito XIX a. per tautinį atgimimą[15], kai kuriais atvejais ji pasireiškė ir anksčiau[16]. Biblija buvo išversta 1739 m., o knygų ir brošiūrų skaičius padidėjo nuo 18 1750 m. iki 54 1790 m. Amžiaus pabaigoje daugiau nei pusė Estijos valstiečių mokėjo skaityti. Pirmieji universitetus baigę intelektulai, save laikę estais pasirodė po 1820 m. Tarp jų buvo Friedrich Robert Faehlmann (17981850 m.), Kristjan Jaak Peterson (18011822 m.) ir Friedrich Reinhold Kreutzwald (18031882 m.). Valdantis elitas vis dar kalbėjo vokiškai nuo XIII a. Baltijos vokietis Garlieb Merkel (1769–1850 m.) buvo pirmasis autorius, kuris su estais elgėsi kaip su tauta, kuri lygi kitoms, ir buvo įkvėpimo šaltinis estų tautiniam judėjimui, kurio modelis buvo Baltijos vokiečių kultūra iki XIX a. vidurio. Tuo metu estai tapo ambicingesni ir pradėjo linkti link suomių, kaip įkvėpimo tautiniam judėjimui ir kartais net latvių. Apie 1860 m. pradėjo nesitaikyti su vokiečių dominavimu. Iki rusifikacijos 1880 m. jie į Rusijos imperiją žiūrėjo teigiamai[16].

Estai turi stiprius ryšius su Skandinavija dėl kultūrinės ir religinės įtakos, kurią patyrė per vokiečių ir skandinavų valdymo metus[17]. Estai save laiko Skandinavijos, o ne Baltijos tauta[18][19] iš dalies dėl giminystės suomiams.

Estijai tapus nepriklausomai po Pirmojo Pasaulinio karo Rusijos estams buvo pasiūlyta pilietybė. Iš 40 tūkst. Rusijos estų 37 578 grįžo į tėvynę (19201923 m.)[20].

Neseni įvykiai[taisyti | redaguoti kodą]

Daug estų deportavo sovietai, o į Estijos pramonės zonas atvyko rusai.

Skaityti daugiau[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. [1]
  2. http://www.stat.fi/tup/suoluk/suoluk_vaesto_en.html
  3. http://www.canadainternational.gc.ca/baltic_states-pays_baltes/bilateral_relations_bilaterales/estonia_relations_estonie.aspx?lang=eng
  4. 14,000 Estonian mother tongue speakers in the UK
  5. "2054.0 Australian Census Analytic Program: Australians' Ancestries (2001 (Corrigendum))." Australian Bureau of Statistics: 2001. Nuoroda tikrinta 17 September 2011.
  6. "Population, by Norwegian/foreign citizenship and country background." Statistics Norway: 1 January 2011. Nuoroda tikrinta 17 September 2011.
  7. "The distribution of the population by nationality and mother tongue." State Statistics Committee of Ukraine: 2001.
  8. CSO - Statistics: Persons usually resident or present in the State on Census Night, classified by place of birth and age group
  9. http://www.pmlp.gov.lv/lv/statistika/iedzivotaju.html;jsessionid=05A53683B7E515E99E8A2ABADB2E3BA9
  10. http://www.estemb.be/estonia_and_belgium
  11. Virpi Laitinena et al. (2002), Y-Chromosomal Diversity Suggests that Baltic Males Share Common Finno-Ugric-Speaking Forefathers, Human Heredity, pages 68-78,
  12. Petri Kallio 2006: Suomalais-ugrilaisen kantakielen absoluuttisesta kronologiasta. – Virittäjä 2006. (With English summary).
  13. Häkkinen, Jaakko 2009: Kantauralin ajoitus ja paikannus: perustelut puntarissa. – Suomalais-Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja 92. http://www.sgr.fi/susa/92/hakkinen.pdf
  14. Ariste, Paul (1956). Maakeel ja eesti keel. Eesti NSV Teaduste Akadeemia Toimetised 5: 117–24; Beyer, Jürgen (2007). Ist maarahvas (‚Landvolk‘), die alte Selbstbezeichnung der Esten, eine Lehnübersetzung? Eine Studie zur Begriffsgeschichte des Ostseeraums. Zeitschrift für Ostmitteleuropa-Forschung 56: 566-593.
  15. Gellner, Ernest (1996). Do nations have navels? Nations and Nationalism 2.2, 365–70.
  16. 16,0 16,1 Raun, Toivo U. (2003). Nineteenth- and early twentieth-century Estonian nationalism revisited. Nations and Nationalism 9.1, 129-147.
  17. Piirimäe, Helmut. Historical heritage: the relations between Estonia and her Nordic neighbors. In M. Lauristin et al. (eds.), Return to the Western world: Cultural and political perspectives on the Estonian post-communist transition. Tartu: Tartu University Press, 1997.
  18. Estonian foreign ministry report, 2004
  19. Estonian foreign ministry report, 2002
  20. Лоткин И.В. Оптационная кампания и эвакуация граждан прибалтийских государств на историческую родину в начале 1920-х годов. Available at http://library.krasu.ru/ft/ft/_articles/0089688.pdf