Sorbai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sorbai
Sorbų vėliava
Sorbų vėliava
Gyventojų skaičius ~60 000
Populiacija šalyse Vokietija Vokietija:
60 000
Kalba (-os) sorbų, vokiečių
Religijos katalikai, liuteronai
Giminingos etninės grupės kiti vakarų slavai - lenkai, kašubai, čekai, slovakai
Sorbės nacionaliniais drabužiais
Lužicos žemės žemėlapyje

Sorbai (aukšt.serb. serbja; žemut.sorb. serby), kitaip dar - lužitėnai - vakarų slavų tauta, gyvenanti dabartinės Vokietijos teritorijoje, krašte, vadinamame Lužica.

Sorbai sudaro dvi grupes, kalbančias savo dialektais:

  • aukštutiniai sorbai (apie 40 000)
  • žemutiniai sorbai (apie 20 000)

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal vieną iš hipotezių, V a. serbų ir sorbų bendri protėviai atsiskyrė nuo kitų slavų, o po to pasidalijo į dvi dalis. Viena dalis, baltieji serbai, vedami vadinamojo Nežinomojo kunigaikščio, per Karpatus atkeliavo į Balkanus, kur tapo dabartiniais serbais. Antroji dalis apsigyveno Elbės vidurupyje ir tapo sorbais. Bizantijos imperatoriaus Konstantino VII Purpurinio veikale De Administrando Imperio aprašyta, kad Nežinomojo kunigaikščio brolis su dalimi serbų liko krašte, kuris dabar vadinasi Lužica.
Kita hipotezė teigia, kad etnonimai serbai ir sorbai atsirado nepriklausomai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Sorbų protėviai yra dalis Polabės slavų genčių grupių. VI a. apsigyvenę prie Elbės, Šprės ir Neisės upių, sorbų gentys pasidalino į dvi pagrindines grupes. Grupes skyrė platus negyvenamas girių masyvas. Likusios sorbų gentys gyveno tarp Elbės ir Zalės upių. Pradžioje sorbai gyveno tarp Bobro, Kvisos ir Oderio rytuose ir Zalės ir Elbės vakaruose. Šiaurėje jų teritorija siekė dabartinį Berlyną.
631 m. Fredegaro kronikoje sorbai buvo pavadinti Surbi. Kitas metraštis mini, kad 806 m. sorbų karalius Miliduchas kovojo prieš frankus ir buvo nukautas.
932 m. karalius Henrikas I užkariavo Lužicą ir Milską. 933 m. Lužicą nukariavo Gero II (Saksonijos Ostmarkos markgrafas), kuris 939 m. puotos metu klastingai nužudė 30 sorbų kunigaikščių. Sorbai dažnai sukildavo prieš vokiečius.

1002-1018 m., valdant Lenkijos karaliui Boleslavui I, vyko trys Lenkijos-vokiečių karai, kurių metu Lužica pereidinėjo iš vieno valdovo rankų į kito valdovo rankas. 1018 m. Lužica tapo Lenkijos dalis, tačiau prieš 1031 m. vėl grįžo vokiečiams.

XI-XV a. Lužicoje apsigyveno nemažai kolonistų iš frankų, flamandų, saksų žemių. 1327 m. Altenburgo, Cvikau ir Leipcigo žemėse buvo drausta kalbėti sorbiškai. XVI a. pradžioje prasidėjo sorbų žemių (išskyrus Lužicą), germanizacija. Trisdešimties metų karas ir Juodosios mirties epidemija pražudė beveik pusę sorbų. Tai dar labiau sustiprino tiek germanizaciją, tiek kolonizaciją. 1667 m. Brandenburgo kunigaikštis Frydrichas Wilhelmas liepė nedelsiant sunaikinta visą literatūrą sorbų kalba ir uždraudė pamaldas sorbų kalba. Tuo pačiu metu evangelikų bažnyčia rėmė religinės literatūros sorbų kalba spausdinimą, tai turėjo padėti atlaikyti kontrreformaciją.

1815 m. Vienos kongresas Aukštutinę Lužicą perdavė Saksonijai, o likusią Lužicą - Prūsijai. Tiek Saksonijoje, tiek Prūsijoje pasirodė keletas draudimų, ribojančių sorbų kalbos naudojimą. Prasidėjo sorbų emigracija, daugiausia į Teksasą ir Australiją.
1848 m. 5000 sorbų pasirašė peticiją Saksonijos vyriausybei, kad sorbų kalba būtų vartojama bažnyčiose, teismuose, mokyklose, vyriausybės įstaigose. Nuo 1871 m. visa sorbų teritorija tapo suvienytos Vokietijos teritorija, bet buvo trijose Vokietijos dalyse - Silezijoje, Prūsijoje, Saksonijoje. Prasidėjo regiono industrializacija ir kartu į ją pradėjo keltis daug vokiečių.