Berberai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Berberai – lingvistiškai giminingų Šiaurės Afrikos tautų grupė. Viso priskaičiuojama apie 45 mln. žmonių. Gyvena Maroke, Alžyre, Tunise, Libijoje ir Egipte, kalnuotose ir dykumų vietovėse. Kalba įvairiomis afro-azijietiškomis kalbomis. Daugiausia berberų yra Maroke (apie 24 mln.) ir Alžyre (18-19 mln.). Beveik visi berberai yra musulmonai.

[taisyti] Istorija

Visi berberai yra senųjų šiaurės Afrikos gyventojų garamantų palikuonys. VII a. Šiaurės Afrikos gyventojus užkariavo arabai, kurie vietinius gyventojus atvertė į islamą. Nuo tada šios tautos vadinamos berberais.

[taisyti] Tautos

Svarbiausios berberų tautos yra šios:

• Kabilai (Alžyro šiaurė)
• Rifainai (Maroko šiaurė)
• Amazigai (Maroko centras)
• Šenva (Alžyro šiaurė)
• Šavisai (Alžyro šiaurė)
• Tuaregai (Sahara)
• Šleuhai (Maroko vakarinė dalis)
• Sacharos berberai (jų tarpe mzabitai. Šiaurinė Sachara)

Vikiteka