Pereiti prie turinio

Zarasų apskritis (1836–1915)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Zarasų apskritis
rus. Новоалександровский уезд
←
1836 – 1915 →
 
→
Apskritis Kauno gubernijoje
Administracinis centrasZarasai
Valsčiai8 (1923)
1836–1843 Vilniaus gubernija
1843–1915 Kauno gubernija
Gyventojų208 487 (1897), 242 300 (1914)
Plotas7 223 km² (1897), 5 437 km² (1914)

Zarasų apskritis (arba Novoaleksandrovsko apskritis, rus. Новоалександровский уезд) – Rusijos imperijos administracinis-teritorinis vienetas Lietuvos šiaurės rytuose ir gretimose Baltarusijos teritorijose. Centras – Zarasai. Apėmė dabartinės Lietuvos teritorijas, kur dabar yra Zarasų rajonas ir Rokiškio rajonas, taip pat Baltarusijos teritorijas, kur yra Breslaujos rajonas ir Miorų rajonas.

Apskritis sudaryta 1836 m. vietoje Breslaujos apskrities po to, kai 1835 m. rugpjūčio 24 d. sudegė Vidžiai, vienas iš Breslaujos apskrities centrų.[1] Kai kurie šaltiniai nurodo, kad Zarasų apskrities sudaryta 1842 m. iš Breslaujos apskrities ir dalies Vilkmergės apskrities.[2] Iš pradžių priklausė Vilniaus gubernijai, nuo 1843 m. – Kauno gubernijai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, apskrities teritoriją okupavo Vokietijos imperija. 1915 m. čia buvo suformuotos Rokiškio apskritis ir Saldutiškio apskritis.

Apskrities istorija
MetaiPlotas, km²Gyventojų sk.SuskirstymasGyvenvietės
18977223208 487
19145437242 300

Administracinis suskirstymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apskritis Kauno gubernijoje po 1867 m.

1913 m. apskrityje buvo 24 valsčiai:[3]

1897 m. duomenimis apskrityje gyveno 208 487 žmonių, iš kurių 6359 gyventojų buvo Zarasuose. Iš jų lietuviai sudarė 49,8 %, baltarusiai - 16,8 %, žydai - 12,7 %, rusai - 9,9 %, lenkai — 8,9 %, latviai - 1,8 %.

  1. ↑ Brėslaujos apskritis. Zarasų apskritis (1836–1915). Lietuviškoji enciklopedija, IV t. Vilnius: „Spaudos Fondas“, bendradarbiaujant su Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 1936. T. 4: Bohdanas–Caxias, XII p., 632 psl.
  2. ↑ Powiat nowoaleksandrowski. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 241 psl. (lenk.)
  3. ↑ Волостныя, станичныя, сельския, гминныя правления и управления, а также полицейские станы всей России с обозначением места их нахождения. – Киев, Изд-во Т-ва Л. М. Фиш, 1913. // psl. 136 (PDF 36 psl.)