Antalieptė

55°39′36″š. pl. 25°52′05″r. ilg. / 55.660°š. pl. 25.868°r. ilg.

Apskritis

Utenos apskritis

Savivaldybė

Zarasų rajono savivaldybė

Seniūnija

Antalieptės seniūnija

Gyventojų

220

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Antãlieptė
Kilmininkas:	Antãlieptės
Naudininkas:	Antãlieptei
Galininkas:	Antãlieptę
Įnagininkas:	Antãliepte
Vietininkas:	Antãlieptėje

Istoriniai pavadinimai

lenk. Antolepty, rus. Антолепты, vok. Antolepten

Antalieptė – miestelis Zarasų rajono savivaldybėje, prie kelio 178 Bradesiai–Dusetos–Daugailiai , Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Seniūnijos centras, Antalieptės seniūnaitija. Miestelio planas radialinis. Šventosios slėnyje stovi Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, buvęs Antalieptės basųjų karmelitų vienuolynas. Veikia kultūros rūmai, biblioteka, paštas (LT-32013), buvusi Antalieptės pagrindinė mokykla, vandens malūnas (dešiniajame Šventosios krante, pastatytas 1855 m. iš skaldytų ir apvalių lauko akmenų, raudonų plytų ir kalkių skiedinio, stačiakampis ir vienaaukštis; elektrifikuotas pastačius Antalieptės HE ir veikė iki 1966 m.). Pėsčiųjų tiltas per Šventąją (nuo 1986 m., medinis ant metalinių lynų, nuo 1999 m. istorijos ir technikos paveldo objektas).

Į pietryčius nuo miestelio telkšo Antalieptės tvenkinys, antras pagal dydį Lietuvoje hidroelektrinės tvenkinys (susidarė pastačius Antalieptės HE), rytuose – Liedis. Apylinkėse stūkso Antalieptės akmuo su „dubeniu“ (archeologijos paminklas).

Etimologija

Gyvenvietė rus. Заантолепцы vardu minima maždaug nuo 1580–1620 m. Konstantinas Jablonskis 1934 m. sudarydamas leidinį „XVI amžiaus Lietuvos inventoriai“ patalpino „Užantalieptėnų ūkininkų sarašą“. Tai dokumentas, kuriame pirmą kartą paminėta Antalieptė. Pagal naujai surastus duomenis, Antalieptė pirmą kartą paminėta 1600 m. Ukmergės pavieto teismo knygose. Manoma, kad anksčiau gyvenvietė vadinta Lieptine.

Dabartinis pavadinimas Antalieptė sudarytas iš lietuvių kalbos šiaurės rytų tarmėms būdingo priešdėlio anta- ir šaknies liept-. Tai leidžia manyti, kad kaimas kūrėsi prie liepto. Ši versija pakankamai įtikinama, kadangi Antalieptė yra prie Šventosios upės, paupyje, kur kažkada tikriausiai galėjęs būti lieptas.^[2] Todėl medinis lieptas yra pavaizduotas ir Antalieptės herbe.

Liaudies etimologija byloja, kad čia gyvenęs darbštus vienuolis Antanas, kuris per upę pastatęs lieptą. Žmonėms buvę labai patogu ir jį ėmė vadinti Antano lieptu. Vėliau taip imta vadinti vienuolių sodybą, pagaliau ir vietovę.

Kita legenda pasakoja, kad kadaise čia žygiavęs kareivių būrys. Išalkę ir pavargę kariai sustoję pailsėti, o ši vieta jiems labai patikusi. Tada nurta apsistoti čia kelioms dienoms. Jie nukirtę keletą medžių ir per Šventąją pasidarę lieptą, kuriuo pereidavę į kitą krantą, kur žvejodavę. Grįžusius į būrį karius kiti klausdavę, kur jie buvę. „Ant to liepto“ – atsakydavę paklaustieji. Taip ir kilęs gyvenvietės vardas.

Istorija

Gyvenvietė žinoma nuo XVI a. vidurio. Antalieptėje į Šventąją įteka Šavaša, prie kurios yra XVII a. pagonių šventyklos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu. Tai vienintelė Rytų Lietuvoje išlikusi nesugriauta pagonių šventykla. Antalieptės vietovė pradedama minėti nuo 1600 m. Ukmergės pavieto teismų knygose.

1620 m. priklausė grafams Berlič-Strutinskiams (lenk. Berlicz Strutyński), kilusiems iš Strutynės (ukr. Нижній Струтинь, lenk. Strutyń Niżny) dvaro dabartinėje Vakarų Ukrainoje, į pietryčius nuo Lvovo. Nuo 1675 m. Antalieptė turėjo miestelio teises, turgaus ir prekymečio privilegijas. Tuo metu pastatyta ir pirmoji Antalieptės bažnyčia. XVIII a. apsistojo karmelitai, pastatę vienuolyną. 1732–1760 m. Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio lėšomis pastatyta vėlyvojo baroko Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Po ja erdvus trijų navų rusys, remiamas masyvių kolonų. Navose būta dvylika kriptų, kuriose buvo palaidoti fundatoriai Strutinskiai, grafai, kilmingi bajorai ir vienuoliai. 1790–1810 m. Antalieptė ir Balčių dvaras pagal palikimą priklausė bajorams Korsakams, 1810–1831 m. grafui J. Tiškevičiui.

Po 1831 m. sukilimo carinės valdžios įsakymu bažnyčia buvo uždaryta, jos turtas išvežiotas į 13 aplinkinių bažnyčių, vienuoliai iš Antalieptės iškraustyti, Fundatoriaus Juozapo Strutinskio portretas buvo nuvežtas į jo tėvoniją ir perduotas Utenos bažnyčiai, ten per 1879 m. gegužės 31 d. gaisrą sudegė. 1846–1850 m. pagal architekto T. Tišeckio projektą bažnyčia perdirbta į stačiatikių cerkvę, ji įgijo dabartinį vaizdą. Bažnyčios kriptoje palaidoti bažnyčios fundatoriai. Bažnyčios šventė – gegužės 3 diena. XIX a. pabaigoje Antalieptė – Zarasų apskrities miestelis, valsčiaus centras.^[3]^[4]

Antalieptėje gimė Vyčio kryžiaus ordininkas, Lietuvos kariuomenės majoras Petras Šeštakauskas. XIX a. pabaigoje vienuolynas atiteko stačiatikiams, po I pasaulinio karo – katalikams. XX a. tarpukariu vienuolyne įkurdinta mergaičių žemės ūkio mokykla, tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas. 1924 m. vandens malūne įrengta elektros stotis, kurios energija naudojosi keli miesto gyventojai. 1920–1962 m. buvo vaikų namai (iškelti į Antazavę), 1958–1976 m. žemės ūkio technikumas.

1941 m. įkurta biblioteka. Pokario metais apylinkėse veikė Vytauto apygardos, Lokio partizanų rinktinės partizanai. Sovietmečiu buvo Padusčio kolūkio centrinė gyvenvietė.^[5] 1958 m. gegužės 15 d. Antalieptei suteiktas miesto tipo gyvenvietės statusas, panaikintas 1976 m. rugsėjo 29 d. 1959 m. užvenkus Antalieptės marias, pastatyta Antalieptės hidroelektrinė.

2000 m. patvirtintas Antalieptės herbas, miestelis turi ir savo vėliavą.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1868–1950 m.	Antalieptės valsčiaus centras	Zarasų apskritis
1950–1953 m.	Antalieptės apylinkės centras	Dusetų rajonas	Vilniaus sritis
1953–1958 m.	Antalieptės apylinkės centras
1958–1959 m.	miesto tipo gyvenvietė, Antalieptės apylinkės centras
1959–1976 m.	miesto tipo gyvenvietė, Antalieptės apylinkės centras	Zarasų rajonas
1976–1995 m.	Antalieptės apylinkės centras	Zarasų rajonas
1995–	Antalieptės seniūnijos centras	Zarasų rajono savivaldybė	Utenos apskritis

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1897 m. ir 2021 m.

1897 m.^sur.

1902 m.^[6]

1923 m.^sur.^[7]

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.^[8]

1974 m.

1979 m.^sur.^[9]

554

608

581

836

636

700

379

1984 m.^[10]

1989 m.^sur.^[11]

2001 m.^sur.^[12]

2011 m.^sur.^[13]

2021 m.^sur.^[14]

-

657

421

359

278

220

-

Žymūs žmonės

Kalmanas Šuras (1917–2003), Sovietų Sąjungos didvyris
Petras Šeštakauskas (1897–1980) Lietuvos kariuomenės majoras, Vyties kryžiaus ordininkas (1927)
Vladas Skardinskas (1882–1954), inžinierius, I Lietuvos seimo 1922–1923 m. narys
Algimantas Puipa (g. 1951), kino režisierius
Egidijus Bukelskis (g. 1957), zoologas ichtiologas
Petras Vaškas (1939–2017), fizikos ir matematikos mokslų daktaras

Šaltiniai

↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 22–23
↑ Antolepty. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 41 psl. (lenk.)
↑ Antolepty. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 36 psl. (lenk.)
↑ Antalieptė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 559 psl.
↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
↑ Antalieptė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 73
↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Literatūra

Antalieptė. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 601 psl.
Antalieptė / Vincas Kibirkštis. – Utena: Utenos Indra, 2000. – 54 p.: iliustr. – ISBN 9986-711-24-X
Antalieptės hidroelektrinė, 1940–2000 / Antanas Tautvydas. – Kaunas: LHD, 2001. – 59 p.: iliustr.
Žuvusiems ties Antaliepte atminti / Vytautas Indrašius, Ildefonsas Maldauskas. – Zarasai, 2003. – 10 p.: iliustr. – ISBN 9986-940-23-0
Antalieptės kraštas: vietovių istorinės apybraižos. – Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, 2008–2010. – ISBN 978-9986-940-45-6
- D. 1 (A-M) / Vytautas Indrašius. – 2008. – 466 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-940-44-9
- D. 2 (N-V) / Vytautas Indrašius. – 2009. – 518 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-940-48-7
- D. 3. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. – 2010. – 669 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-940-51-7
Antalieptės miestelio ir apylinkių atgaivinimo ir tolesnio vystymosi studija: Antalieptės gaivinimo ir vystymo vizija: Antalieptės miestelio ir apylinkių atgaivinimo ir stiprinimo programa 2010–1015 metams / Vilnius: Baltijos kopija, 2010. – 190 p.: iliustr. – ISBN 978-609-417-013-3