Salakas
Šis straipsnis apie apie miestelį. Apie taip pat salaku vadinamą augalą skaitykite straipsnyje valgomoji salakpalmė.
| Salakas | ||
|---|---|---|
.png)
| ||
  Salakas |
||
| Koordinatės | 55°34′48″š. pl. 26°07′59″r. ilg. / 55.580°š. pl. 26.133°r. ilg.Koordinatės: 55°34′48″š. pl. 26°07′59″r. ilg. / 55.580°š. pl. 26.133°r. ilg. | |
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Zarasų rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Salako seniūnija | |
| Gyventojų | 432 | |
 Vikiteka |
Salakas | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Солоки,[2][3] lenk. Sołoki,[4] jid. סאַלאָק | |
.jpg)
Salakas – miestelis Zarasų rajono savivaldybėje, šalia kelio 179 Dusetos–Degučiai–Dūkštas . Seniūnijos centras, Salako seniūnaitija.
Stovi tašytų akmenų Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (pastatyta 1906–1911 m.), veikia Salako pagrindinė mokykla, Zarasų meno mokyklos skyrius, biblioteka, paštas (LT-32007), bendruomenės centras. Stovi obeliskas su kario ir moters skulptūromis (5,31 m aukščio, pastatytas 1930 m. dominikonų vienuolyno ir bažnyčios vietoje, skulptorius M. Farbmann). Gražutės RP lankytojų centras, kuriame yra ir Salako krašto etnografinė ekspozicija, V. Žilinskienės „Jūrų muziejus“ (nors gyvenvietė nuo jūros nutolusi net 300 km). Pietiniame pakraštyje – totorių kapinės (vienintelės veikiančios musulmonų kapinės Aukštaitijoje), šiaurrytiniame – senosios žydų kapinės. Stovi Nepriklausomybės paminklas (1930 m. pastatytas vaistininko Mačiaus lėšomis).
Miestelis garsėja Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidais.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Salaką iš pietvakarių siekia Ažvinčių–Minčios giria (Salako miškas). Yra žvyro telkinys. Į rytus nuo Salako telkšo ežeras Luodis, vakaruose – Gražutės regioninis parkas. Apylinkėse stūkso Kunigokalnis. Gamtos paminklas – Salako pušis, prie kurios Luodžių dvaro grafas įteikė žemės nuosavybės dokumentus keletui jo dvaro valstiečių (pušyje pakabintas kryžius su data). 3 km į vakarus nuo Salako miške stūkso Salako akmuo (arba Kurganų akmuo, Napoleono akmuo) su ženklais.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aptiktas IX–XIII a. Salako pilkapynas. I tūkstantmečio antroje pusėje Salako apylinkėje buvo keletas kaimų.
Salakas pirmąkart minimas 1387 m. Ldk Jogailos rašte, kuriuo dovanojamos žemės Vilniaus vyskupijai. XV–XVI a. priklausė Tauragnų pilies teritorijai.
1496 m. čia pastatyta pirmoji Salako bažnyčia, įkurta parapija. 1552 m. minimas miestelis, vėliau gavęs turgaus ir prekymečių privilegiją. XVII a. 2-ojoje pusėje Salako vaitystę sudarė miestelis, Salako dvaras, 18 kaimų, 20 viensėdijų (289 valakai žemės ir 581 valstietis). Šiaurės karo metu smarkiai degė. 1721 įsteigta atgailos kanauninkų vienuolija (1832 m. Rusijos valdžios uždaryta). 1781 m. minima mokykla, kurioje tesimokė 4 vaikai. Vyskupui priklausanti Salako dalis 1790 m. vadinta miestu (1773 m. jame surašytos 24 šeimos). 1818 m. vyskupų dvaras nacionalizuotas.
XIX a. pradžioje pro Salaką keliavo II prancūzų armijos korpusas, bet Napoleonas čia nesilankė. Tuo metu čia veikė magazinas, iš kurio valstiečiai pristigę duonos ar sėklų galėjo gauti grūdus skolon. Per 1830–1831 m. sukilimą apylinkėse veikė F. Bortkevičiaus, V. Brodovskio, S. Radziševskio ir D. A. Chlapovskio sukilėlių būriai. 1833 m. Salake surašyti 78 namai ir 18 smuklių, 1847 m. – 64 žydų šeimos, 1883 m. veikė 2 žydų maldos namai (1890 m. – 3, 1892 m. – 4). 1863 m. atidaryta odų dirbtuvė, 1865 m. – valstybinė liaudies mokykla (1906 m. įvestos lietuvių kalbos pamokos). 1886 m. buvo 25 parduotuvės, 4 aludės. 1883, 1886, 1893 arba 1894, 1905, 1907 ir 1908 m. Salaką siaubė gaisrai. 1906–1911 m. pastatyta tašytų akmenų Salako bažnyčia. 1910 m. įsteigtas Blaivybės draugijos skyrius.
XX a. tarpukariu už kelių kilometrų į rytus nuo Salako ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija, 1919–1920 m. dėl Salako vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos. Miestelis buvo Salako valsčiaus centras. Garsėjo važių gamyba, 1926 m. pastatyta garinė pieninė. XX a. 4 dešimtmetyje veikė 44 parduotuvės, elektrinė, nemažai amatininkų dirbtuvių. 1925 m. įsteigtas Lietuvos ūkininkų, 1926 m. – Katalikų mokytojų sąjungos skyriai, aktyviai veikė šauliai.
Po II pasaulinio karo Salake neliko žydų, kurie buvo sušaudyti Krakynės miške ir kitose vietovėse. Pokaryje Salako apylinkėse veikė Vytauto apygardos Lokio rinktinės Lietuvos partizanai. Sovietmečiu buvo „Aukštaičių krašto“ kolūkio centrinė gyvenvietė.
2004 m. patvirtintas Salako herbas, 2005 m. balandžio 4 d. Vyriausybės nutarimu suteiktas miestelio statusas, kuris buvo panaikintas po 1970 m.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1387 m. | Salako valsčiaus centras | ? |
| 1631–1649 m. | vaitystės centras | ? |
| XIX a. 2-oji pusė – 1920 m. | Salako valsčiaus centras | ? |
| 1920–1950 m. | Zarasų apskritis | |
| 1950–1959 m. | Salako apylinkės centras | Dūkšto rajonas |
| 1959–1995 m. | Zarasų rajonas | |
| 1995– | Salako seniūnijos centras | Zarasų rajono savivaldybė |
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miestelis pavadintas buvusio Salako ežero (kuris, pastačius Antalieptės vandens jėgainę, įsiliejo į Antalieptės marias), vardu. Šis pavadinimas būtų arba sudurtinis sala + akis, arba nuo latviško žuvies pavadinimo salaks, salaka ('stinta'), kuris, savo ruožtu, yra finougriškos kilmės.[5]
Remiantis kita versija, gyvenvietė kadaise buvusi apsupta ežerų, tarsi saloje, todėl jos gyventojai vadinti salokais. Dar viena versija teigia, kad kadaise miestelis vadintas Sakalu, kadangi vietiniai medžiotojai auginę daug sakalų.
.jpg)
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Salako miestelio planas spindulinis. Stovi monumentali skulptūrinių formų neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (panaši į Šiaurės Europos vidurinių amžių pastatus; architektas I. Morgulcas) ir šventoriaus tvora (1911 m.). Viduje – kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, skulptūra Šv. Petras (abu XIX a.), eksterjere – kryžius su ornamentuotu dekoru (1876 m.), bažnyčios šventoriuje – stogastulpis su skulptūromis (1832 m.), koplytėlė su Jėzaus Kristaus skulptūra (XIX a. pabaiga). Ivanauskienės sodyboje, prie kelio į Degučius stovi dviaukštė Salako Šv. Jono Nepomuko koplyčia (nuo 1930 m., statė Petras Ivanauskas katalikų tiltų, žvejų ir skenduolių globėjui).[6] Į šiaurę nuo Salako, Tiltiškėse, yra energetikos muziejus.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | |||||||||
| 1833 m. | 1868 m.*[3] | 1900 m.*[2] | 1902 m.[7] | 1923 m.sur.[8] | 1959 m.sur.[9] | 1970 m.sur.[10] | 1979 m.sur.[11] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 405 | 1 083 | 2 380 | 2 487 | 1 918 | 750 | 595 | 611 | ||
| 1982 m.[12] | 1986 m.[13] | 1989 m.sur.[14] | 2001 m.sur.[15] | 2011 m.sur.[16] | 2021 m.sur.[17] | - | - | ||
| 680 | 679 | 705 | 604 | 519 | 432 | - | - | ||
| |||||||||
| |||||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Algirdas Vapšys (1933–2021) – inžinierius statybininkas, sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos visuomenės bei politikos veikėjas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK)
- ↑ 2,0 2,1 Солоки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 30А (60) : Слюз — София Палеолог. С.-Петербургъ, 1900., 805 psl. (rus.)
- ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 680 psl. (Wikisources.org)
- ↑ Sołoki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 59 psl. (lenk.)
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 287
- ↑ Algimantas Miškinis. Salakas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Salakas. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 148 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Salakas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 614 psl.
- ↑ Salakas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 613
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Salakas. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 617 psl.
- Miestelio svetainė
- Salako istorija
- Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2007-12-23 iš Wayback Machine projekto.
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Degučiai – 10 km Biržūnai – 4 km |
Šunelė - 18 km | Rūsteikiai – 12 km Smalvos - 24 km |
| |||||||
| Daugailiai – 25 km Vajasiškis – 13 km |
|
Dūkšteliai – 14 km DŪKŠTAS – 18 km | |||||||||
| Švedriškė – 14 km | Kazitiškis – 18 km | ||||||||||
| ||||||||||||||