Ihumeno apskritis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ihumeno apskritis
rus. Игуменский уезд
1793 m. – 1924 m.  

Ihumeno apskritis Minsko gubernijoje 1913 m.
Administracinis centras Ihumenas
XIX–XX a. Minsko gubernija

Ihumeno apskritis (rus. Игуменский уезд; 19231924 m. Červenės apskritis) – buvęs teritorinis vienetas dabartinėje Baltarusijoje. Centras – Ihumenas.

Minsko gubernijos apskritys 1890 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apskritis įkurta 1793 m. po Antrojo ATR padalijimo ir priklausė Minsko gubernijai. 1921 m. gubernija panaikinta, todėl apskritis atiteko Baltarusijos TSR. 1923 m. rugsėjį Ihumeną pervadinus Červenės vardu, atitinkamai pervadinta ir apskritis, kuri jau 1924 m. buvo panaikinta.

Suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1913 m. apskrityje buvo 23 valsčiai.[1] Po I pasaulinio karo priklausė 20 valsčių:

Lietuviškai Lenkiškai Laikotarpis Centras
Beličanų valsčius Bieliczany 1919–1920 Beličanai
Citvos valsčius Citwa 1919–1920 Citva
Dudzičų valsčius Dudzicze 1919–1920 Dudzičai
Dukoros valsčius Dukora 1919–1920 Dukora
Hrabionkos valsčius Hrebionka 1919–1920 Hrabionka
Jakšycų valsčius Jakszyce 1919–1920 Jakšycai
Juravičų valsčius Jurewicze 1919–1920 Juravičai
Klinoko valsčius Klinek 1919–1920 Klinokas
Mahilnos valsčius Mohylna 1919–1920 Mahilna
Navasiolkų valsčius Nowosiółki 1919–1920 Navasiolkai
Paharelajės valsčius Pohorełe 1919–1920 Paharelajė
Pahosto valsčius Pohost 1919–1920 Pahostas
Piarežyro valsčius Pereżyry 1919–1920 Piarežyras
Puchavičų valsčius Puchowicze 1919–1920 Puchavičai
Slabados-Pyrašavos valsčius Słoboda Pereszewska 1919–1920 Slabada-Pyrašava
Smilavičų valsčius Smiłowicze 1919–1920 Smilavičai
Šacko valsčius Szack 1919–1920 Šackas
Uzdos valsčius Uzda 1919–1920 Uzda
Verchmenės valsčius Wierchmień 1919–1920 Verchmenė
Vomelnos valsčius Omelno 1919–1920 Vomelna

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Волостныя, станичныя, сельския, гминныя правления и управления, а также полицейские станы всей России с обозначением места их нахождения. – Киев, Изд-во Т-ва Л. М. Фиш, 1913. // psl. 148 (PDF 48 psl.)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]