Romuva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
 Battle for Wesnoth Map Editor.png  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Romuvos simbolis

    
Baltų religija

Baltic Cross.JPG

Pagrindai

Baltų religija
Baltų mitologija
Prūsų mitologija · Lietuvių mitologija · Latvių mitologija

Pagrindinės dievybės

Perkūnas · Gabija · Žemyna · Dievas
Patulas · Pikuolis · Patrimpas
Laima · Medeina · Velnias

Šventvietės, apeigos

Alka · Romovė · Šventoji giraitė
Krivis · Vaidilutės · Krivulė

Rekonstrukcija

Baltų neopagonybė
Romuva · Dievturyba · Druwi

Baltic Cross.JPG

Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti


Romuva – Lietuvos religinė bendruomenė, skelbianti senosios baltų religijos tęstinumą. Romuvos pasaulėžiūra, apeigos ir šventės pagrįstos išlikusiomis gyvomis ikikrikščioniškomis liaudies religijos tradicijomis, kai kurios apeigos rekonstruojamos remiantis gyvaisiais etnografiniais bei rašytiniais istoriniais šaltiniais. Romuva senajai religijai suteikia gyvybę pritaikydama ją šiuolaikinio žmogaus dvasiniams poreikiams. Romuvos nariai tampa ne etnografinės tradicijos stebėtojais ar imituotojais, bet autentiškai į ją įsilieja.

Romuvos principai[taisyti | redaguoti kodą]

Išskirtiniai Romuvos bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Romuva atstovauja žemdirbių praktikuotą religiją, dar dažnai vadinamą chtoniškąja (žemės ir požemio), gelmine arba deivės religija. Tai reiškia, jog, skirtingai nuo senosios oficialiosios karių ir valdovų religijos ar krikščionybės, Romuva labiau iškelia žemiškąsias vertybes, čia ypatinga svarba, pirmenybė ir pagarba skiriama moteriai, tuo pačiu deivėms – šiuo aspektu Romuva yra labiau feministinė religija.
  • Taip pat Romuva teikia pirmenybę materialiosios gamtos, Žemės šventumui bei dieviškumui, todėl transcendencija – dangus – praranda savo išskirtinę svarbą, nors ji ir neatmetama.
  • Antgamtiškumas romuvių suvokiamas kaip pasaulio simboliškumas, jis yra tiesiogiai patiriamas per apeigas, kuriose esama magijos elementų (palinkėjimai, apeiginis prausimasis ar maudymasis, nuplaunant ne tik kūną, bet ir sielą, šuolis per ugnį ir pan.).
  • Romuva – žmogaus meninius įgūdžius skatinanti religija, Romuvos apeigų dalyviai tampa ne apeigų stebėtojais, bet atlikėjais – jie turi šokti, giedoti, gaminti apeiginę atributiką, aktyviai veikti pačiose apeigose. Romuva – šokio, muzikos, amatų religija.

Romuvos pagrindiniai principai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Romuva yra kosmoso, arba gamtos, pasaulio religija. Ši samprata reiškia, jog šį tikėjimą praktikuojantis žmogus visą materialią gamtą laiko gyva ir šventa, žmogus ir dievai yra jos dalys, kurios viena nuo kitos priklausomos. Žmogus yra mikrokosmosas, mikropasaulis, kurio kūne ir sieloje vykstantys reiškiniai yra panašūs į gamtos stichijas. Dėl to gerbiami visi gamtos aspektai, tai gamtos ir gyvybės tausojimo religija. Šis esminis principas išreiškiamas gyvybės ar pasaulio medžio simbolika, panteizmu, augmenijos, gyvūnijos bei kitų gamtos objektų prilyginimu žmogui.
  2. Darna – gamtoje, pasaulyje, žmonių visuomenėje veikiančių veiksnių pusiausvyra. Kartais vienas ar kitas veiksnys siekia dominuoti, nustelbdamas kitus ir taip griaudamas darną. Žmogaus tikslas yra siekti darnos.
  3. Dievų ir deivių gerbimas. Dievai, kaip ir žmonės, yra gamtos dalis, tačiau žmogaus gyvenimas yra priklausomas nuo dievų, negerbdamas dievų žmogus gali sau pakenkti. Yra didieji dievai – Dievas (Dangus, Praamžius), Perkūnas, Žemyna (Motina Žemė), Laima (gyvenimo tikslas ir likimas), Saulė. Bet pasaulis yra labai sudėtingas ir įvairus, jame esama daugybė dievybių, todėl žmonės dievus pasirenka pagal tradiciją arba tai, kas jiems artimiau. Deivės ir dievai gali būti susiję su konkrečiomis vietovėmis, istoriniais įvykiais. Pagrindiniai Romuvos dievai suvienija bendruomenę.
  4. Gamtos amžinumas. Lietuvių mituose (senųjų tikėjimų etiologinėse sakmėse) pasaulis kuriamas ir perkuriamas dviejų dievų – šviesos ir tamsos, kūrimo ir griovimo, dangaus ir požemio dievai – Dievas ir Velinas. Jų sąveika ir prieštaravimai kuria darną ir būtį.
  5. Pagrindinis dorovės principas – aukso taisyklė – nesiekti padaryti kitam to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma.
  6. Protėvių gerbimas. Protėviai parūpino palikuonims galimybę būti ir džiaugtis gyvybe, taigi pagarba jiems išreiškiama jų sukurtų papročių, apeigų laikymusi. Protėvių sukurtos tradicijos apibrėžia tautos kultūrinį, tautinį, dvasinį identitetą ir išskiria tautos, bendruomenės narius nuo kitų tautų, padaro įdomius patiems sau ir kitiems.
  7. Pagarba kitoms religijoms ir pasaulėžiūroms. Romuva yra politeistinė religija, kurioje iš principo egzistuoja įvairovė ir pakantumas. Šiuolaikinės demokratijos principai susiformavo politeistinėje antikos kultūroje. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje iki monoteistinės krikščionybės įsigalėjimo buvo toleruojami visi tikėjimai, pagoniškame Vilniaus mieste jau būta įvairiausių konfesijų žmonių.

Romuvos šventės ir apeigos[taisyti | redaguoti kodą]

Romuvos sueigoje

Romuvos apeigos rengiamos kalendorinių ir žmogaus gyvenimo ciklo švenčių metu. Kalendorinių švenčių ciklas įvairiomis apeigomis žmogui padeda pasijusti gamtos dalimi, suartėti su gamta, pajusti jos virsmus. Apeigos taip pat padeda atrasti vertybinį ryšį tarp gamtos virsmų ir žmogaus gyvenimo. Visi žmogaus gyvenimo idealai išreiškiami gamtos ženklais, ir apeigos padeda juos skaityti. Kalendorinės ir žmogaus gyvenimo ciklo šventės turi daugybę savitų tradicinių apeigų, kurios dažnai skiriasi skirtingose vietovėse. Taip pat skirtingose vietovėse ypatinga reikšmė teikiama skirtingiems dievams.

Bendrosios apeigos[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinė Romuvos bendrųjų apeigų ceremonija iš kelių dalių:

  1. Apeiginės ugnies uždegimo ir jos deivės Gabijos pagerbimo aukojant druską. Iki pat XX a. šios apeigos buvo atliekamos kiekvieną rytą užkuriant namų židinio ugnį. Nauja šventa ugnis būdavo užkuriama ir švenčių metu, o jos žarijos parsinešamos į namų židinius.
  2. Žemynėliavimas ir palabinimas, jų metu pagerbiama pagrindinė Romuvos dievų pora: Žemyna ir Perkūnas. Palabinimas vyksta nuliejant pirmą gurkšnį alaus, midaus (ar kito šventinio gėrimo) ir siunčiant apeiginį kaušą pasauliui (pagal saulės judėjimą danguje, laikrodžio rodyklės kryptimi) palabinant – t. y. palinkint iš kairės stovinčiam kaimynui gėrio (skalsos, darnos, vaisingumo, džiaugsmo…). Kaušas apieina ratu vieną ar tris kartus. Po to pagerbiami kiti dievai.

Žmogaus gyvenimo ciklo šventės[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Gimtuvės
  2. Vardynos, krikštynos
  3. Vestuvės
  4. Laidotuvės

Esama kitų: gimtadieniai, vardadieniai ir kitos mažiau reikšmingos šventės, susijusios su gyvenimo virsmais.

Pagrindinės didžiosios kalendorinio ciklo šventės[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Pusiaužiemis
  2. Užgavėnės
  3. Pavasario lygiadienis (Gandrinės)
  4. Jorė
  5. Mildos šventė (Gegužinės)
  6. Rasos šventė, Kupolės (Vasaros saulėgrįža)
  7. Žolinė, Žemynos šventė
  8. Baltų vienybės diena ir rudens lygiadienis (dagotuvės, derliaus šventė)
  9. Vėlinės, Ilgės
  10. Kūčios, Kalėdos, Žiemos saulėgrįža

Pagrindiniai Romuvos dievai ir dvasios[taisyti | redaguoti kodą]

Dievai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Gabija – ugnies deivė, namų židinio globėja, kultūros deivė. Ugnis yra pagrindinis elementas nuo kurio prasideda kūryba: kultūros, pasaulio, vis dar sakoma „kurti ugnį“ lygiai taip pat, kaip kurti šeimą, pasaulį, namus, gyvenimą, ūkį…
  • Laima – gimimo ir likimo deivė, lydinti žmogų visą gyvenimą. Žmogui gimus, Laima ar Laimės paskelbia žmogui jo galimą likimą, gyvenimo kelius, ir žmogus turįs pasirinkti sau tinkamą – jis pats atsakingas už savo pasirinkimą.
  • Žemyna – deivė, aprūpinanti žmogų gyvybiniais ištekliais, glaudžiausiai su juo susijusi, motina.
  • Milda (Aušrinė) – meilės, grožio, jaunystės deivė, mergelių idealas.
  • Saulė – šviesos, gyvybės, gėrio teikėja, motina.
  • Perkūnas – atmosferos, stiprybės, jėgos, sveikatos, papročių, įstatymų ir dorovės sergėtojas, kūrybinės veiklos galių, valstybės dievas, tėvas.
  • Joris – pavasarį pabundančios gamtos dievas, tapatintinas su Žemėpačiu. Romuva linkusi jį laikyti Pavasario Perkūnu.
  • Dievas – įgytų žinių, dangaus, šviesos, gyvybės, materialinės kultūros, namų dievas, pasaulio ir dorovės kūrėjas, tėvas. Dar vadinamas Praamžiumi, Sotvaru, Prakorimu, Andojumi…
  • Velnias (Pykuolis, Kelmas, Blukas, Pinčiukas)  – išminties, tamsos, mirties, neįsisavinto turto ir vertybių sergėtojas, pirmapradės, nesukultūrintos gaivališkos gamtos dievas, pasaulio kūrėjas. Visuomenės dorovės, kultūros tikrintojas, apdovanojantis doruosius, nuskriaustuosius ir baudžiantis kvailius.
  • Giltinė – mirimo deivė.

Žemesnieji dievai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Mėnuo – sveikatos (kuomet jaunas), laiko dievas.
  • Linas (Vaižgantas, Končius) – dvasioms artimas kančios, linų dievas. Jis miršta kankinamas ir prisikelia naujame kūne, artimas Apyniui, Rugiui (Svečiui), Rugių bobai
  • Laumė – pirmapradės gaivališkos gamtos deivė, visuomenės dorovės ir kultūros tikrintoja, apdovanojanti darbščiuosius ir baudžianti tinginius. Laumės vaikas – nedarnų gyvenimą gyvenančių žmonių vaikas. Laumės baudžiantysis provaizdis dar vadinamas More.
  • Kalvelis (Teliavelis) – kūrybingumo, darbštumo, išradingumo dievas – žmogus kalvis, galintis nukalti saulę, kartais siejamas su Perkūnu arba Dievu.
  • Ragana – pirmapradės gaivališkos gamtos deivė, kartais maišoma ar sujungiama su More ir Laume. Ji yra mirtingoji moteris, gebanti bendrauti su mirusiais bei dievais ar dvasiomis, išmananti gamtos paslaptis, žolininkystę, kerus, gydymą, gebanti keliauti į kitus pasaulius, jos veikla gali būti tiek kurianti, tiek griaunanti.

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Daug romuvių yra susivieniję į formalias religijos išpažinėjų grupes (Romuvas), tačiau didesnė jų dalis tebėra neformalūs religijos išpažinėjai.[reikalingas šaltinis]

Formalizuotai religinei bendruomenei vadovauja išpažinėjų išrinktas Krivis (juo nuo įkūrimo buvo etnologas, J. Basanavičiaus premijos laureatas Jonas Trinkūnas), o atskirose grupėse yra nuo vieno iki kelių vaidilų. Vaidilos – tai šventikai, kuriems suteikta įšventinimo, santuokos, laidojimo ir kitos teisės. Esant reikalui, krivis šaukia vaidilų ratą. Vaidilų ratas apsvarsto ir priima sprendimus svarbiausiais bendruomenei klausimais.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Romuva – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka