Nunadievis
Nunadievis (Nanadievis, Nonadievis, Numadievis) – pirmasis lietuvių dievas[1], minimas Hipatijaus metraštyje.
Voluinės metraštyje, rašant apie Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštą 1252 m. pažymima, kad tas krikštas buvo apgaulingas – Mindaugas slapta aukojo savo dievams: pirmajam – Nonadieviui (rankraščiuose minima Нънадѣеви, НонадЂеви), Teliaveliui ir Diverikzui (šaltiniuose Диверикъзоу, Деверикзу, Дивирикса), Kiškių dievui, Medeinai (Medeinui) (Мѣидѣиноу, Медѣиноу). Mindaugas ir toliau garbino senuosius dievus, pirmiausia namų dievą, t. y. savo šeimos, savo dinastijos, o ano meto supratimu, ir visos valstybės dievą. Tokių dinastijos dievų turėjo ir kiti indoeuropiečiai.
Nonadievio vardo kilmė spėjama įvairiai: iš lietuviško žodžio „numas“ (namas) – reiškė namų dievas. Tuomet turėjo būti Namadievis, tik per apsirikimą vietoj raidės m buvo parašyta raidė n. J. Lasickis (XVI a.) šį dievą vadina Namadieviu, arba Numadieviu. N. Vėlius šį dievą pakrikštijo Nunadieviu. Dainius Razauskas dievavardį Nunadievis siejo su žodžiu nūnai – t. y., nūnainykštis, dabartinių laikų dievas.
Nunadievis tikriausiai – eufemistinis kito lietuvių Dangaus dievo vardas, tapatinamas su Andajumi, Aukštėju Visagisčiu ir pan[1].
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Dainius Razauskas. Andajas, Nunadievis (ir Perkūnas): dar viena interpretacija. Tautosakos darbai, 1999, t. 11 (18), p. 105–117.