Religijotyra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Religijotyra – tarpdisciplininis sekuliarusis mokslas, tyrinėjantis religiją ir jos apraiškas visuomenėje, jų įtaką žmonių socialiniam elgesiui.

Aprašo, lygina, interpretuoja įvairius tikėjimus, ieško bendrų religinio suvokimo bruožų. Teologija koncentruojasi į dieviškųjų būtybių veiklos, intencijų interpretacijas, nagrinėja religijas iš vidinio aspekto, tuo tarpu religijotyra tiria religijas kaip socialinį darinį pasitelkdama socialinės filosofijos, kultūrinės antropologijos, psichologijos, psichoanalizės, istorijos, sociologijos žinias.

Nors religijos kaip socialinio reiškinio tyrinėjimai ir lyginimai žinomi nuo antikinės filosofijos laikų, šiuolaikinės religijotyros pagrindai susiformavo XIX a. Plataus masto religijų lyginimą ir aiškinimą pradėjo Maksas Miuleris. Vėliau įvairūs filosofai, sociologai, psichologai (Emilis Diurkheimas, Karlas Marksas, Džeimsas Freizeris, Karlas Jungas, Zigimundas Froidas ir kt.) savo darbuose plėtojo religijos aspektus. Visgi, bene plačiausią religijų ir mitų analizę atliko rumunų religijotyrininkas Mirča Eliadė.

Lietuvoje mokslinė religijotyra pradėta XX a. antroje pusėje, tačiau ji rėmėsi daugiau etnografiniais religijos tyrinėjimais. Moderniosios lietuvių reigijotyros atstovais galima išskirti Norbertą Vėlių, Gintarą Beresnevičių, Algirdą Julių Greimą, Mariją Gimbutienę. Religijotyra dėstoma VDU Teologijos fakultete.