Dausos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Baltų religija

Dausos – senovės lietuvių mitologijoje pomirtinio gyvenimo vieta. Minima kaip protėvių buveinė, kurioje gyvena mirusių vėlės bei žiemoja paukščiai. Ši vieta yra Dangaus Dievo buveinė ar yra netoli jo. Vėlesniuose šaltiniuose dėl krikščionybės įtakos tapatinama su rojumi, o po dausomis yra pragaras. Minima, kad dausos yra ant pasaulio kalno viršūnės, o su žemiškuoju pasauliu dausas jungia Paukščių Takas.[1][2]

Mirusiųjų kūnų deginimo epochoje tikėta, kad persikėlimas į dausas paprastai įvyksta per ugnį. XV a. kuršių tikėjime įsivaizduota vėlę įgyjant dūmų pavidalą, su jais susiliejant ir pakylant į dangų ar tik nurūkstant pažemiu. Pirmu atveju vėlė būdavo išgelbėta, antru – pražudyta.[3]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 276 p.
  2. Dausos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  3. „Dausos ir Perkūno karalystė – pomirtinio pasaulio danguje vaizdiniai“. Šiaurės Atėnai. 2016-08-05. Nuoroda tikrinta 2019-09-20.