Gabija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

    
Baltų religija

Baltic Cross.JPG

Pagrindai

Baltų religija
Baltų mitologija
Prūsų mitologija · Lietuvių mitologija · Latvių mitologija

Pagrindinės dievybės

Perkūnas · Gabija · Žemyna · Dievas
Patulas · Pikuolis · Patrimpas
Laima · Medeina · Velnias

Šventvietės, apeigos

Alka · Romovė · Šventoji giraitė
Krivis · Vaidilutės · Krivulė

Rekonstrukcija

Baltų neopagonybė
Romuva · Dievturyba · Druwi

Baltic Cross.JPG

Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti


Gabijà (Gabėta, Gabjauja, Ugnija, Ugninė, Peleno deivė, Polengabija, Pelengabija, Matergabija) – lietuvių ugnies deivė. Deivę mini J. Laciskis, pateikdamas maldelę, kurioje prašoma nekibirkščiuoti ir nekelti pavojaus.[1] Deivės vardas tikriausiai eufemistinis. Vardas kildinama nuo „gaubti“, „dengti“.


 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Ji globojo ne tik namų židinio ugnį, bet ir visą ūkį, gyvulius, moterų darbus, ypač verpimą prie balanos ar žvakės.

Kartais vaizduojama zoomorfiniu katės ar paukščio pavidalu. Vėliau Ugnies deivė buvo vaizduojama moterimi, apsirengusia raudonais drabužiais ar moterimi su sparnais. Krikščionybės laikais, įvedus ugnies kultą ir jos globėja paskyrus šventąją Agotą, Gabija buvo su ja sutapatinta. Patriarchato laikotarpiu daugelis dievų suvyriškinti. Taip atsiranda ugnies dievaitis Gabikis. Dar yra minimas dievaitis Kibirkščių Tratikas. Šis dievaitis išblėsinantis pirkelėje žiežirbas, tramdantis kibirkštis, saugantis, kad ugnis neuždegtų trobos.

Namų židiniui lietuviai ne tik aukojo aukas, bet rūpinosi juo kaip žmogumi, kad būtų sotus, netgi „klodavo“ patalą, guldydavo, paguldę užklodavo, migdydavo. Galvota, kad ugnis, kaip ir žmogus, po dienos darbo turinti nusiprausti. Todėl prieš paklojant žarijų patalą šalia būdavo paliekama švaraus vandens ugniai apsiprausti. Pakloti ugniai patalą reiškė stropiai sutvarkyti žarijas, o apkloti – apgaubti žarijas pelenais, kad jos ilgai neišblėstų. Ugniai klodavo patalą ir ją apklodavo kasdien. Jeigu šeimininkė nepaklodavo ugniai patalo ir jos neužklodavo, tai ugnis pykdavo ir kartais išeidavo iš savo šeimininkų namų, t. y. uždegdavo namus. Klojant ugniai patalą būdavo kalbamos maldos Gabijai ir prašoma, kad nepadegtų namų, būtų rami. Žiloje senovėje žmonės manė, kad ugnis turinti akis, o užpilant ją nešvariu vandeniu, akys užkrečiamos. Dažniausiai už tokį nuskriaudimą ugnis stengdavosi atkeršyti. Užteršta ji turėjusi valytis, o besivalydama galėjusi sudeginti trobesius.

Namų židinį galėdavę užteršti žmonės, kurie buvo laikomi „nešvariais“ – įvairūs nusižengėliai. Itin nešvariais buvo laikomi įvykdę kokį nors nusižengimą prieš religiją. Kad būtų galima vėl bendrauti su tokiais žmonėmis, jie turėjo apsivalyti ugnimi, kuri esą nuplaunanti nusikaltimo dėmes. „Nešvariomis“ laikydavo ir moteris menstruacijų metu bei 40 dienų po gimdymo. Ugnį buvę galima užteršti ir metant į ją nešvarius daiktus, spjaudant į ją, mindžiojant kojomis ar pan. Užterštą ugnį žmonės privalėjo „prausti“ – šlakstyti švariu vandeniu. Jeigu bekūrenant krosnį iškrisdavo žarijų ar nuodėgulių, tai juos suimdavo ir sudėdavo atgal. Iškritusios iš krosnies ugnies nespardydavo, nemindydavo kojomis, nes tai buvo laikoma dideliu nusidėjimu.

Gabijos ugnis galėjusi ir pati užsiteršti, todėl ją reikėdavo atnaujinti iš bendro ugnies šaltinio, kuris simbolizavo amžinąją šviesos deivę Saulę. Senoji židinio ugnis buvo užgesinama ir sukuriama nauja. Tai buvo atliekama per vasaros saulėgrįžos šventes, kai sukuriamas apeiginis laužas. Laužą uždegdavo nauja, švaria, neužteršta ugnimi, gauta trinant vieną medžio gabalą į kitą arba naudojant sukamą ratą ir šiaudines virves. Naktį to laužo ugnies atsinešdavo į namus ir, užgesinę židinį, įkurdavo jį iš naujo. Tikėta, kad židinio ugnies užgesinimas reiškia mirtį ir kad tai turi atsiliepti visos bendruomenės gyvenimui. Todėl židinys buvo stropiai saugomas, kad neužgestų. Pačios ugnies užgesimas buvo laikomas jos mirtimi. Ypač rūpestingai žiūrėta, kad namų židinys neužgestų per žiemos šventę, kai žemę gaubia tamsa ir šaltis. Žiemos šventė (trumpiausios dienos ir Saulės sugrįžimo proga) truko kelias savaites (vėliau sutapatinta su Kalėdomis). Žmonės tikėjo, kad tuo metu visur buvę pilna visokių antgamtinių baisybių ir įdėdavo į krosnį išdžiūvusio beržo pintį, kuri ilgai degdavo. Taigi per šventes būdavo namuose šventos ugnies, nešančios palaimą.

Gabija atitinka senovės graikų Hestiją, romėnų Vestą.

Legendos[taisyti | redaguoti kodą]

Viena moteriškė sapnavusi, kad dvi raudonai apsirengusios mergaitės tarp savęs kalbėjusios. Viena klausianti savo draugės, ar jos šeimininkai gerbia ją. Draugė atsakiusi, kad ji esanti savo namuose gerbiama. O pirmoji skundžiasi, kad jos šeimininkai negerbia, laisto pamazgomis, mindo kojomis, spjaudo į ją ir todėl trečiadienį ji iš savo šeimininkų išeisianti. Antroji tarusi, kad ant pirmosios šeimininkės tvarto esančios padėtos jos šeimininko akėčios, tai kad jas paliktų. Trečiadienį sudegė negerbusio ugnies šeimininko trobos, o pasiliko tik gerbusio ugnį šeimininko akėčios.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Gabija. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 280 p.