Vulfstanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

VulfstanasIX a. pab. keliautojas ir pirklys. Tarnavo anglosaksų karaliui Alfredui Didžiajam. Apie patį Vulstfaną nieko nežinoma, galbūt jis buvęs danas ar anglosaksas. Tačiau istoriko ir teologo Orozijaus 890-893 m. kūrinio „Veikalas prieš pagonis“ (Historia adversus paganos) vertimas karaliaus Alfredo Didžiojo papildytas tekstu apie Europą į šiaurę nuo Dunojaus ir į rytus nuo Reino. Jame, tarpe kitų aprašymų minima Vulfstano kelionė Baltijos jūra ir jos metu surinktos žinios apie pajūrio tautas.

Pagal aprašymą Vulfstanas išvykęs į rytus iš Hebediu uosto pietų Jutlandijoje ir per septynias paras pasiekęs Druso miestą Prūsijoje. Jam plaukiant iš dešinės gyvenę venedai, o kairėje buvęs Langelandas, Lolandas, Falsteris ir Skonė. Toliau minimos pietų Švedijos žemės ir jų gyventojai svijonai, Gotlandas, Elandas. Už Vyslos Vulfstanas pasiekęs aisčių (prūsų) žemes – Vitlandą, pro Aistmares priplaukęs Drusą.

Vulfstanas pasakoja, kad aisčių žemėje būta daug pilių, kad gausu medaus ir žuvies. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, o prastuomenė – midų. Toliau keliautojas pateikia labai vertingos informacijos apie senovės baltų laidojimo papročius – rašoma, kad numirėlius nelaidotus laiko vieną ar du mėnesius, o didikus dar ilgiau. Paskui numirėlio turtą padalija į 5-6 dalis ir išdėsto aplink namus. Dėl jo vyksta raitelių lenktynės – greičiausieji susirenka ir pasisavina mirusiojo turtą. Po turto dalybų velionis sudeginamas[1].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 164-169 psl.