Lietuviška keramika

Lietuviška keramika – Lietuvos taikomosios dailės šaka, kurios forma − degti dirbiniai ir medžiagos iš molio arba kitų mineralinių medžiagų; tų dirbinių ir medžiagų gamyba;

Keramikos gamyba

Keramikos gamyba susideda iš žaliavos (molio, kaolino, glazūros, glazūros dažų) parengimo, formavimo, džiovinimo ir degimo. Formuojama plastiškuoju, pusiau sausu ar sausuoju ir liejimo būdu. Glazūra, dažai užnešami purškimo būdu, rankomis, liejimu. Šiuolaikinę keramiką puoselėja Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai. Populiari juodoji keramika, kuri pasaulyje buvo žinoma jau Antikos laikais. Juodoji keramika gaunama degant paprastąją keramiką bedeguoninėje aplinkoje (susidarant daug suodžių). Vėliau ji paplito Europoje, o tuo pačiu ir Lietuvoje. Kitos plačiai paplitusios meninės keramikos rūšys − porcelianas, fajansas, terakota.

Istorija

Istorija iki XX a.

Keramika yra vienas seniausių amatų ir meno formų, siejama su civilizacijos pradžia. Kadaise moliniai indai pavertė klajoklį sėsliu, padėjo atsirasti tautų bruožams. Nuo primityvių statulėlių, buitinių indų per daugelį šimtmečių amatas išsivystė iki turiningo meno. Keramikos menas, fiziškai sujungęs žemę, vandenį ir ugnį, tarsi vienijo ir įvairias meno šakas: tapybą, grafiką, skulptūrą. Įdomios ir sudėtingos technologijos, plačių meninės išraiškos galimybių keramikos menas aktualus ir dabar. Lietuvos meninė keramika, per amžius patyrusi pakilimų ir nuosmukių, XVI–XVII a. garsėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės amatininkų cechuose gamintais itin meniškais dirbiniais, gražiais XIX a. pabaigos liaudiškais indais.

Keramikos gamyba

Ankstyvojo ir vidurinio neolito laikotarpiu (IV–III tūkst. pr. m. e.) išsivystė skirtingos Šiaurės Lietuvos (Narvos kultūros) ir Pietų Lietuvos (Nemuno kultūros) keramikos kryptys. Vyravo dviejų rūšių indai: plačiaangiai, smailiadugniai verdamieji puodai ir pailgi arba apskriti dubenėliai, dažniausiai naudoti kaip šviestuvai. Vėlyvajame neolite (III–II tūkst. pr. m. e.) iš pietvakarių išplito virvelinė keramika, kurios dirbiniai buvo puošti įspaustą virvę primenančiu ornamentu. Maždaug XVI a. pr. m. e. virvelinė keramika suskilo į keletą atmainų, kol išsivystė į brūkšniuotąją keramiką, kurios pavyzdžiai randami Rytų Lietuvos piliakalniuose. Tai įvairaus dydžio kibiro pavidalo indai be ąsų, puošti brūkšneliais, pirštų įspaudais, gnaibymu. Kiek vėliau iš Vakarų Europos paplito grublėtoji keramika. Jai būdingi dideli, aukšti, kibiro pavidalo puodai, kurių paviršius tarsi apdrėbtas skystu moliu. Greta didelių puodų lipdyti maži puodeliai, kurie su maistu buvo dedami į kapus.

Apie X a. Lietuvoje pradėtas naudoti rankinis žiedžiamasis ratas, apie XIII–XIV a. − kojinis žiedžiamasis ratas, atsirado krosnys moliniams indams degti. Lietuvos gotikinio stiliaus keramika nepasižymėjo puošnumu. Trakų pilies, Vilniaus Žemutinės pilies ir Vyskupų rūmų bei Gardino pilies kultūriniuose sluoksniuose aptikta buitinių indų: nedidelių ąsotėlių, įvairių puodynių, puoštų negiliai įrėžtu linijinių ornamentu, didesnių ir mažesnių dubenų, glazūruotu vidumi, karių gertuvių. Kartais indai glazūruoti vienos ar kelių spalvų glazūromis. XIII a. Gardino Aukštutinės pilies dekore panaudotos glazūruotos plytelės. Kai kada XI–XIV a. indų dugne buvo įspaudžiamas ženklas. XIV a. pradėti gaminti kokliai, kurie iš pradžių kurti su žiedžiamuoju ratu ir mažai skyrėsi nuo tuometinių buitinių puodų. XV a. iš puodyninių koklių gamybos pereita prie dubeninių, ant kurių buvo daugiau vietos dekorui ir glazūravimui.

Lietuvos renesanso laikotarpiu keramika pradėjo įgauti svaresnę dekoratyviąją reikšmę. Keraminėmis detalėmis buvo puošiama pastatų išorė. Paplito dekoratyviniai židinių ir krosnių kokliai. Krosnys buvo mūrijamos iš kampinių, karnizinių ir karūninių koklių. Specialūs dekoratyviniai kokliai skirstomi į grotelinius, nišinius ir plokštinius. Lietuviški renesansiniai kokliai buvo mažesni už europietiškus (apie 15,5 x 18 cm), puošti įspaustais heraldiniais simboliais, gamtos elementų (gėlių, lapų) ir geometriniu (treliažas, žuvies žvynai) dekoru, scenų vaizdavimu (medžioklės, mitologinės, alegorinės).

Lietuvos baroko laikotarpiu XVII a. Vilniuje ir Kaune dirbo puodžiai Mikalojus Trapevičius, Petras Šumanauskas, Laurynas Jurevičius, Petras Zobarskas. Paįvairėjo glazūros. Padidėjo koklių matmenys. Bendrai keramikos formos menkai pakito lyginant su renesanso laikotarpiu, dekoras išliko panašus. Tarp XVIII a. krosnių kūrėjų buvo Jokūbas Ruofas (Kražių kolegijoje, Vilniaus jėzuitų vienuolynuose prie Šv. Rapolo ir Šv. Kazimiero bažnyčių), Pantucijus Petrauskas (Vilniaus bernardinų vienuolyne, 1763 m.). XVIII a. prie LDK didikų dvarų pradėtos steigti fajanso manufaktūros: Bialoje (Lenkija, 1738 m. įsteigė Ona Sanguškaitė-Radvilienė), Sveržnėje (Minsko sritis, 1742 m. įsteigė Mykolas Kazimieras Radvila), Telechanuose (Bresto sritis, įsteigė Mykolas Oginskis), Glinske (Lvovo sritis, įsteigė Radvilos), Kožece (Rovno sritis, 1784 m. įsteigė Juozapas Klemensas Čartoryskis). Vilniuje pagrindinėmis buvo Mato Navicko ir Jurgio Simanausko fajanso dirbtuvės. Dirbinių pavyzdžiais buvo italų majolikos dirbiniai, Delfto fajansas, kinų ir Meiseno porcelianas. Atsirado puošnių, Europos rokoko dekorų gyviais (paukščiai, drugiai), peizažais, portretais, gėlių girliandomis.

Europos klasicistinės formos su antikinių architektūrinių detalių (kolonų, puskolonių, antablementų) puošyba paplito XVIII a. pab. − XIX a. pirmos pusės krosnių dekore. XIX a. pradžioje išpopuliarėjo amforas ir kitus antikinius indus imituojantys dirbiniai. Plito neglazūruoti fajansiniai biustai, skulptūrėlės. 1790 m. Kožeco (dab. Ukraina) manufaktūroje pagamintas pirmasis Lenkijos-Lietuvos respublikoje kietasis porcelianas. Ties jo puošyba dirbo J. Sobieskis, P. Smuglevičius. Garsėjo keramikas-klasicistas Ignotas Ceizikas (1779–1860), kūręs vazas, vazeles, taures, pypkes, plaketes. Puošniausi jo darbai − taisyklingos formos dekoratyvinės vazos (dvi jų yra LDM rinkinyje).

XIX a. keramika buvo kuriama Mato Navicko ir Jurgio Simanausko fajanso fabrikuose (abu įsteigti 1832 m.), N. Zubovo koklių fabrike Aleksandrijoje (Šiaulių apskr., įsteigtas 1886 m.), Z. Lipšico keraminių indų fabrike Kuršėnuose (Šiaulių apskr.), P. Puzino keramikos fabrike Grūžiuose (Pasvalio raj.), M. Radvilos fajanso manufaktūroje Nieborove (Lenkija, Skernevicų vaivadija; įsteigta 1881 m.), taip pat Varėnos, Vievio ir kt. keramikos įmonėse. Baranausko, Kareivos ir Römerių dirbtuvėse kurtas porcelianas. Paplito neobarokinė, neorokokinė ir neorenesansinė puošyba.

XX a. ir vėlesnė Lietuvos keramika

Liaudiškos keramikos parduotuvė Rumšiškėse

Lietuviška profesionali keramika jauna dailės šaka. Jos kelias prasidėjo 1931 metais, Kauno meno mokykloje įsteigus keramikos studiją. 1934-aisiais studijai ėmė vadovauti Liudvikas Strolis (1905–1996), baigęs keramikos mokslus Paryžiuje. Pelnytai vadinamas lietuviškos keramikos mokyklos įkūrėju, dailininkas sudarė mokymo programą, nulėmusią tolesnę lietuviškos keramikos raidos kryptį. Pirmoji lietuvių keramikų karta buvo tikri entuziastai, neturėję į ką lygiuotis. Lietuvon plūdo Rytų įtaką patyrusių modernių technologijų ir įvairių stilistinių krypčių Europos keramikos tradicijos. Nors L. Strolis pats tai perėmė iš prancūzų ir, mokydamas jaunus keramikus, neneigė naujų laimėjimų, tačiau nuolat propagavo vietinių tradicijų reikšmę.

Lietuvos keramikai žinomi pasaulyje gera glazūrų technologija, aukšto profesionalumo žiedimo mokykla, individualiu braižu. Jie ne kartą garsino savo šalį parodose, įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. Šiuolaikinės modernios kūrybos kontekste mūsų dailininkų darbai išliko santūrūs, monumentalūs, artimi lietuvių tautos dvasiai.

Šaltiniai

• Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė. Keramikos raida nuo seniausių laikų iki XXI a. Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.