Lietuviška keramika
|
|
|
|---|---|
|
religija · mitologija · šventės |
|
|
Kultūros istorija |
|
|
Modernioji kultūra |
|
|
religija · filosofija · mokslas |
|
|
|
|
Lietuviška keramika - degti dirbiniai ir medžiagos iš molio arba kitų mineralinių medžiagų; tų dirbinių ir medžiagų gamyba; taikomosios dailės šaka.
Keramikos gamyba [taisyti]
Keramikos gamyba susideda iš žaliavos parengimo, formavimo, džiovinimo ir degimo. Formuojama plastiškuoju, pusiau sausu ar sausuoju ir liejimo būdu. Lietuviška keramika garsėja savo formų paprastumu, augaliniu ir geometriniu dekoru, buitinių gaminių patikimumu ir savitu grožiu. Šiuolaikinę keramiką gyvai puoselėja Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai. Šiuo metu labai populiari juodoji keramika, kuri pasaulyje buvo žinoma jau Antikos laikais. Vėliau ji paplito Europoje, o tuo pačiu ir Lietuvoje. Į keramikų gretas aktyviai įsijungia jaunimas, kurių sukurti ąsočiai, servizai kavai, vazonėliai, įvairios paskirties vazelės, lėkštės, peleninės, žvakidės ir kiti buičiai reikalingi indai, pasižymi formų paprastumu, dekoro saikingumu, išlaiko estetinę vertę.
Lietuviškos keramikos išskirtinumas [taisyti]
Lietuvių keramikai būdinga santūri, paslaptinga anglies ir pelenų mišinio spalva, kuri dirbinius sutaurina. Keramika populiariausias ir seniausias amatas, siejamas su civilizacijos pradžia. Kadaise moliniai indai pavertė klajoklį sėsliu, padėjo atsirasti tautų bruožams. Nuo primityvių statulėlių, buitinių indų per daugelį šimtmečių amatas išsivystė iki turiningo meno. Keramikos menas, sujungęs žemę, vandenį ir ugnį, tarsi sujungė ir įvairias meno šakas tapybą, grafiką, skulptūrą, dizainą bei architektūrą. Įdomios ir sudėtingos technologijos, plačių meninės išraiškos galimybių keramikos menas aktualus ir dabar. Lietuvos meninė keramika, per amžius patyrusi pakilimų ir nuosmukių, XVI-XVII a. garsėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės amatininkų cechuose gamintais itin meniškais dirbiniais, gražiais XIX a. pabaigos liaudiškais indais.
Istorija [taisyti]
Lietuviška profesionali keramika jauna dailės šaka. Jos kelias prasidėjo 1931 metais, Kauno meno mokykloje įsteigus keramikos studiją. 1934-aisiais studijai ėmė vadovauti Liudvikas Strolis (1905-1996), baigęs keramikos mokslus Paryžiuje. Pelnytai vadinamas lietuviškos keramikos mokyklos įkūrėju, dailininkas sudarė mokymo programą, nulėmusią tolesnę lietuviškos keramikos raidos kryptį. Šioje parodoje eksponuojama per 100 profesionaliosios keramikos darbų iš Lietuvos dailės muziejaus šiuolaikinės keramikos rinkinio. 1946 -2002 metais sukurti 32 keramikų kūriniai paliko reikšmingą pėdsaką Lietuvos keramikos mene. Pirmoji lietuvių keramikų karta buvo tikri entuziastai, neturėję į ką lygiuotis. Lietuvon plūdo Rytų įtaką patyrusių modernių technologijų ir įvairių stilistinių krypčių Europos keramikos tradicijos. Nors L. Strolis, kurio gimimo šimtmetį šiemet minėsime, pats tai perėmė iš prancūzų ir, mokydamas jaunus keramikus, neneigė naujų laimėjimų, tačiau nuolat propagavo vietinių tradicijų reikšmę.
Brandžių darbų sukūrė parodoje pristatomas Vaclovas Miknevičius (1910 -1989) drąsių užmojų, savitas dailininkas. Pradėjęs nuo vazelių, švilpukų, kuriuose matyti liaudies meno įtaka, vėliau tapė ant vazų sudėtingas siužetines kompozicijas, kūrė monumentalius keraminius antkapinius paminklus, taip pat konstruktyvių formų kompozicijas ("Mano sodas",1973). Ryški kūrybinė individualybė Voldemaras Manomaitis (1912 -2000), sukūręs daug buitinių servizų, vazelių, animalistinių skulptūrėlių, gausiai dekoruotų sudėtinga poglazūrine ir antglazūrine tapyba ("Vaza", 1964). Jaunystę atidavęs aviacijai, nuo 1944 m. į keramikų gretas įsiliejo Jonas Mikėnas (1899 -1988), domėjęsis Rytų keramika. Jo darbai taurių formų, monumentalūs, saikingo dekoro. J. Mikėno dekoratyvinės lėkštės pasižymi tapybišku koloritu bei nepralenkiamo meistriškumo redukcine technika. Parodoje pamatysime dailininko kūrinius "Rudens lapai" (1946 m.) ir "Žalias paukštis" (1946 m.). Daug jėgų Mykolas Vrubliauskas (1919 -1992) atidavė, steigdamas Vilniaus valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) keramikos dirbtuvių techninę bazę. Savo kūryboje tvirtai laikėsi estetinių principų, buvo gerai įvaldęs techniką ("Vaza", 1968). Šie dailininkai entuziazmu ir kūryba ne vieną dešimtmetį darė įtaką tolesnei lietuviškos keramikos raidai.
Lietuvos keramikai žinomi pasaulyje gera glazūrų technologija, aukšto profesionalumo žiedimo mokykla, individualiu braižu. Jie ne kartą garsino savo šalį parodose, įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. Šiuolaikinės modernios kūrybos kontekste mūsų dailininkų darbai išliko santūrūs, monumentalūs, artimi lietuvių tautos dvasiai.
|
|||||||||||
