Lietuvių liaudies skulptūra

Kultūros istorija

Modernioji kultūra

Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Lietuvių liaudies skulptūra – viena iš vaizduojamosios dailės šakų. Tradicinės lietuvių liaudies skulptūros vadinamos statulėlėmis, dievukais, šventuolėliais, smutkeliais ir kitokiais vardais. Meistrai, kurie kūrė tokias skulptūras, buvo vadinami dievdirbiais. Ypač liaudies skulptūra Lietuvoje buvo plačiai paplitusi XIX-XX a. pr. Iki šių dienų daugiausiai dirbinių yra išlikę Žemaitijoje.^[1]

Skulptūrėles meistrai drožė iš medžio, ypač iš liepos, beržo, alksnio. Jas dažė polichrominiais dažais. Padarytas skulptūrėles dėjo į koplytstulpius, koplytėles. Akmenines, gipsines ir kitokias skulptūras dažnai statė kapinėse.

Labiausiai paplitusios Kristaus figūrą vaizduojančios skulptūros: Nukryžiuotasis, Kristus Nazarietis, Rūpintojėlis, Kristus nešantis kryžių ir kt. Lietuvių liaudies skulptūroje paplito ir kiti šventieji – Šv. Jonas Nepomukas, Šv. Jonas Krikštytojas, Šv. Izidorius, Šv. Juozapas, Šv. Jurgis, Šv. Kazimieras, Šv. Pranciškus, Šv. Rokas, Šv. Agota, Šv. Barbora, Šv. Florijonas, Šv. Antanas, Šv. Kotryna, Šv. Petras, Šv. Povilas ir kt. Šie šventieji buvo vaizduojami pavieniui arba grupinėse kompozicijose. Ypatingą vietą užėmė Šv. Marijos, todėl dievdirbiai sukūrė įvairių ją vaizduojančių skulptūrų (pvz., Pieta ir kt.).