Šv. Brunonas Kverfurtietis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šv. Brunonas, arba Brunonas Kverfurtietis (apie 970 – 1009 m. vasario 14 d.), iš Kverfurto (Aukštutinė Saksonija) grafų giminės kilęs vienuolis benediktinas, misionierius, viduramžių rašytojas. Tapęs vienuoliu priėmė Bonifacijaus vardą.
Turinys |
[taisyti] Biografija
[taisyti] Jaunystė
Jaunasis Brunonas, arba Bruno (vok.) kartu su savo giminaičiu, būsimu vyskupu ir kronikininku Titmaru Merzeburgiečiu mokėsi Magdeburge. Vėliau buvo Magdeburgo Šv. Mauricijaus katedros kanauninkas. Kitas jo giminaitis, būsimasis imperatorius Otonas III Brunoną paskyrė savo kapelionu. Kartu su Otonu nuvykęs į Romoje vykusias Otono vainikavimo iškilmes, vėliau Brunonas įstojo į netoli Ravenos veikusį šv. Romualdo vadovaujamą vienuolyną ir tapo šv. Romualdo mokiniu.
[taisyti] Misijų veikla
1002 m. Brunonas gavo popiežiaus leidimą vykdyti misijų veiklą. 1004 m. Magdeburgo vyskupo Taginono jis buvo išventintas „tautų arkivyskupu“, taip įgydamas teisę skirti vyskupus dar neapkrikštytiems pagonių kraštams.
1006 m. Brunonas nesėkmingai vykdė misiją Vengrijos karalystės Banato kunigaikštystėje, kurioje jis buvo užsimojęs atversti vietos pagonis, tačiau susidūrė su atkakliu Banato srities graikų apeigų katalikų vienuolių pasipriešinimu.
1007 m. Brunonas greičiausiai iš Vengrijos nuvyko į Kijevą, iš kur, talkinant Rusios valdovui Vladimirui, atliko misijų kelionę į pečenegų kraštą; ten pakrikštijo apie 30 suaugusių pečenegų ir paskyrė pečenegams katalikų vyskupą. Vėliau, jau būdamas Lenkijoje, Brunonas paskyrė ir pirmąjį Švedijos katalikų vyskupą.
1008 m. Brunonas atvyko pas Lenkijos valdovą Boleslovą Narsųjį; jo remiamas ėmė ruoštis misijai į Prūsiją.
[taisyti] Literatūrinė veikla
Brunonas yra hagiografinių veikalų „Šv. Vaitiekaus Adalberto gyvenimas“ ir „Penkių brolių gyvenimas“ autorius. Šiuose kūriniuose jis apibendrintai aprašė pirmąsias katalikiškąsias misijas į Vidurio Rytų Europos pagonių kraštus. Rengdamasis tęsti misijinę savo pirmtakų veiklą, 1008 m. Brunonas Lenkijoje parašė mandagų, bet griežtą laišką Vokietijos imperatoriui Henrikui II, kuriame smerkė pastarojo karą su kunigaikščiu kataliku Boleslovu Narsiuoju.
[taisyti] Paskutinioji misija ir žūtis
1008 m. rudenį ar 1008-1009 m. žiemą Brunonas per kašubų kraštą ar Kujaviją atvyko į Prūsiją (greičiausiai į jos vakarinę dalį). Pakrikštijęs visų (?) prūsų valdovą ar vadą Netimerą (Nethimer; Brunono ciklo šaltiniuose vadinamas „karaliumi“ − lot. rex) ir apie 300 jo kariauninkų (?), Brunonas patraukė toliau į rytus (galbūt jotvingių arba lietuvių žemių link), tačiau priėjęs Prūsijos rytinį paribį (ar net įžengęs į dykrą, skyrusią Prūsiją nuo Brunono ciklo šaltiniuose minimų Rusios[1] ( = Kijevo Rusiai pavaldžios Sūduvos?) bei Lietuvos), 1009 m. vasario 14 d. jis ir 17 iš 18 jo palydovų buvo nužudyti įsakius Netimerui pavaldžiam jo broliui (?), kunigaikščiui (šaltiniuose – dux) „Zebedenui“, kuris, galimas daiktas, buvo kurios nors iš Prūsijos kiltinių teritorijų valdytojas. Nukirsdinto Brunono galva, pasak Brunono bendražygio Viberto pasakojimo platesniojo varianto perdirbinio „Šv. Brunono gyvenimas ir kankinystė“ (apie 1400 m.) autoriaus, buvo įmesta į upelį vardu Alstra (lot. in flumen, quod dicitur Alstra). Nužudytųjų palaikus išpirko ir palaidojo Lenkijos didysis kunigaikštis Boleslovas Narsusis; jų palaidojimo vieta nežinoma (anot kai kurių šaltinių, vėliau virš šv. kankinių kapų iškilo vienuolynai).
- ↑ Apie tai, kad ano meto Prūsija ribojosi su Kijevo Rusia, galima spręsti ir iš Lenkijos valdovo Mieško I dokumento Dagome iudex (apie 991 m.), kuriame pateiktas Mieško I valstybės sienų aprašymas.
[taisyti] Šv. Brunono žūties vietos identifikavimo problema
Brunono giminaitis Titmaras Merzeburgietis nurodo šv. Brunoną žuvus Prūsijos ir Rusios paribyje, „Magdeburgo vyskupų darbuose“ (XII a.) bei Kvedlinburgo analuose (žinomas tik vienas XV a. darytas jų nuorašas) šv. Brunono žūties vieta įvardyta kaip Rusios ir Lietuvos (Lituae) paribys (ši metraštinė žinia yra pirmasis žinomas rašytinis Lietuvos paminėjimas), o dar kiti Brunono ciklo šaltiniai (apie 1170 m. rašyti Magdeburgo analai ir kt.) mini Prūsijos, Rusios ir Lietuvos ribų sankirtą; tikėtina, kad tiksliausias yra pastarasis Brunono žūties vietos aprašymo variantas, o kitų šaltinių nuorodos į Prūsijos ir Rusios arba Rusios ir Lietuvos paribį atsirado skirtingai sutrumpinus pirminiame žinių apie Brunono žūtį šaltinyje − vad. „Brunono darbų knygoje“ (Liber gestorum Brunonis) − buvusį Brunono žūties vietos aprašymą.
Tyrinėtojai, besiremiantys minėtomis geografinėmis šaltinių nuorodomis, kurios iš pirmo žvilgsnio tarsi paneigia viena kitą, Brunono žūties vietos ieško ir Prūsijoje, ir Sūduvoje, ir net Lietuvoje. Pasaulinėje istoriografijoje nuo seno laikomasi nuomonės, kad šv. Brunonas žuvo Prūsijos teritorijoje; dalis lenkų, rusų ir lietuvių tyrinėtojų visą Brunono prūsiškąją misiją bando sieti su jotvingių kraštu, o E. Gudavičius ir kai kurie kt. lietuvių istorikai mano Brunoną žuvus Lietuvoje.
Pastaruoju metu lietuvių istoriografijoje ima ryškėti tendencija Brunono žūties vietą sieti su Magdeburgo analuose ir kai kuriuose kt. šaltiniuose figūruojančia Prūsijos, Rusios ir Lietuvos ribų sankirta. Pavyzdžiui, kalbininkas B. Savukynas ir istorikas T. Baranauskas, remdamiesi viename iš Brunono ciklo šaltinių paminėtos „Alstros“ upės ir Jatros upelio (Molčiadės intako) tapatumo hipoteze bei Petro Dusburgiečio inspiruota jotvingių priklausomybės prūsų etninei bendrijai koncepcija, bando įtaigoti, kad Brunonas turėjęs žūti į pietvakarius nuo dab. Naugarduko, kur XI a. esą susisiekusios „Prūsijai pavaldi Sūduva“, Kijevo Rusia ir „dar neišsiplėtusi“ Lietuva; tiesa, atsižvelgiant į naujausių archeologinių tyrinėjimų išvadas dėl X-XII a. prūsų, jotvingių ir lietuvių gentinių teritorijų ribų, o taip pat į daugumos istorikų pripažįstamą Vladimiro 983 m. žygio į Sūduvą nulemtą Sūduvos duoklinio pavaldumo Rusios valstybei faktą, šv. Brunono žūties vieta gal kiek korektiškiau būtų laikyti dab. Marijampolės apskrities teritoriją, − būtent joje X-XI a. ribojosi prūsų, (Rusiai pavaldžių) jotvingių ir lietuvių gyvenamieji arealai.
