Adalbertas Prahiškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Prag Adalbert von Prag Schädelreliquie.jpg
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Šventasis Adalbertas Prahiškis
Wojciech, Adalbert
Sanctus Adalbertus.jpg
Adalbertas Prahiškis
Gimė: 956 m.
Libicė prie Cidlinos
Mirė: 997 m. balandžio 23 d. (~41 metai)
palaikai palaidoti Gniezne
Veikla: Prahos vyskupas, X a. pab. vykdęs pagoniškų baltų žemių krikštą.
Commons-logo.svg Vikiteka: Adalbertas PrahiškisVikiteka

Adalbertas Prahiškis (šventasis Adalbertas arba Vaitiekus, Wojciech, Adalbert; g. apie 956 m. – 997 m. balandžio 23 d.) – Prahos vyskupas, X a. pab. vykdęs pagoniškų baltų žemių krikštą.

Gimė Bohemijos didiko Slavnyko šeimoje, Libicės prie Cidlinos gyvenvietėje. 970980 m. mokėsi Magdeburge pas Adalbertą Magdeburgietį. Šiam mirus Vaitiekus perėmė iš savo mokytojo Adalberto vardą. 980 m. baigęs studijas grįžo į Prahą ir ten kunigavo. 982 m. paskirtas Prahos vyskupu. Nors čekai jau buvo pakrikštyti, Adalbertas skyrė daug dėmesio jų senosios pagoniškos tikybos liekanų naikinimui. 989 m. jis atsisakė vyskupo rango ir išvyko į Romą, kur gyveno šv. Aleksio benediktinų vienuolyne. 993 m. popiežius Jonas XV išsiuntė Adalbertą atgal į Bohemiją, kur jis vėl dirbo vyskupu. Jis įkūrė pirmąjį vienuolyną čekų žemėse – Brevnovo vienuolyną. Vyskupas įsivėlė į Bohemijos didikų tarpusavio kovas. Adabertas pakrikštijo vengrų karalių Gezą, vėliau nuvyko į Lenkiją pas Boleslovą Narsųjį. Su pastarojo pagalba vyskupas suorganizavo žygį į Prūsiją, siekdamas apkrikštyti pagonis.

Su karaliaus laivu ir skirta palyda Adalbertas pasiekė Gdanską, kur vykdė masinį krikštijimą. Vėliau patraukęs tolyn vyskupas skelbė „Dievo žodį“, kirto šventąsias girias, pasak aprašymų, patyrė didelį vietinių pasipriešinimą – buvo mušamas, peikiamas, aprėkiamas. 997 m. balandžio 23 d. besiilsinčius misionierius (netoli Žuvininkų, į rytus nuo Drusens) užpuolė pagonys, o vienas jų, vardu Sikas, paleido ietį į vyskupą. Pasak aprašymų, prūsai nukirto Adalberto galvą ir ją nusinešė, skelbdami savo pergalę[1].

Po keleto metų Adalbertas buvo paskelbtas šventuoju. Jo gyvenimą ir mirtį aprašė Jonas Kanaparijus (Vita S. Adalberti episcopi, 999 m.) ir Brunonas Kverfurtietis (tarp 10041008 m.). Nors oficialiai laikoma, kad rasti Adalberto palaikai palaidoti Gniezne (ten yra ir jo kapas, vyksta minėjimai), tačiau tikrasis jų likimas nežinomas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 170–182 psl.